agrochèmija (agro… + chemija), agronòminė chèmija, mokslas, tiriantis chemijos ir biochemijos procesų, vykstančių dirvožemyje ir augaluose, poveikio būdus, mineralinę augalų mitybą, dirvožemio tręšimą, jo cheminį melioravimą, cheminių preparatų naudojimą žemės ūkyje. Remiasi augalų fiziologijos, biochemijos, chemijos, fizikos, meteorologijos, dirvotyros tyrimų duomenimis, naudojasi cheminiais, matematiniais, biologiniais, žymėtųjų atomų metodais. Agrochemijos rekomendacijos padeda gerinti dirvožemio derlingumą. Agrochemija tiria šakninės augalų mitybos gerinimo, trąšų ir dirvožemyje esančių maisto medžiagų efektyvumo didinimo galimybes, trąšų poveikį aplinkai, kuria naujas trąšų rūšis.
Agrochemijos raida
18 a. pabaigoje–19 a. pradžioje agrochemijos problemas tyrė L. N. Vauquelinas (Prancūzija), Nicolas Théodore de Saussure’as (Šveicarija), M. Lomonosovas (Rusija). N. T. de Saussure’as 1804 įrodė anglies dioksido įtaką augalų organinių medžiagos susidarymui. 1813 H. Davy (Jungtinė Karalystė) aprašė kai kurių elementų svarbą augalų mitybai. Azoto reikšmę augalų mitybai, ankštinių augalų ir gumbelinių bakterijų simbiozę 1834 tyrė J.‑B. Boussingault (Prancūzija), 1886 – Hermannas Hellriegelis (Vokietija), 1890 – Adamas Prażmowskis (Lenkija), 1893 – Sergejus Vinogradskis (Rusija). 1840 J. von Liebigas (Vokietija) įrodė, kad augalai, be anglies dioksido, asimiliuojamo iš oro, mineralinių maisto medžiagas ima iš dirvožemio; jis pasiūlė gaminti superfosfatą. Johnas Bennetas Lawesas (Jungtinė Karalystė) 1842 pastatydino pirmąjį pasaulyje superfosfato fabriką.
Agrochemija Lietuvoje
Lietuvoje pirmąją agrochemijos knygą Agrochemijos pagrindai (1819, lenkų kalba) išleido Vilniaus universiteto profesorius M. Očapovskis. Tręšimo bandymai pradėti Baisogalos bandymų stotyje (įsteigta 1909). 1928 Žemės ūkio akademijoje įsteigta Agrochemijos katedra. Jos vedėjas V. Ruokis 1936 išleido knygą Trąšų ir tręšimo mokslas. Sovietų okupacijos metais agrochemijos eksperimentus darė: 1946–52 Žemės ūkio institutas (Vilniuje), 1952–56 Žemdirbystės ir dirvožemio institutas (Trakų Vokėje). Pastarąjį perorganizavus į Žemdirbystės institutą jo centre (Dotnuvoje) ir Vokės filiale įsteigti Tręšimo skyriai (1956), Joniškėlio filiale – Agrochemijos laboratorija (1959), Vėžaičių filiale – Tręšimo ir kalkinimo sektorius (1967). Instituto filialai, bandymų stotys turėjo agrocheminės analizės laboratorijų. 1964 įsteigtos zoninės agrocheminės laboratorijos Trakų Vokėje, Samališkės bandymų stotyje ir Kaune, 1971 jos sujungtos į respublikinę laboratoriją Kaune, kuri 1984 perorganizuota į respublikinę žemės ūkio chemizavimo projektavimo ir tyrimo stotį, o 1992 į Agrocheminių tyrimų laboratoriją. Agrochemijos problemas nagrinėja Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos Agroekosistemų ir dirvožemio mokslų institutas, kai kurios Vilniaus universiteto katedros, Gamtos tyrimų centro Botanikos institutas. Agrochemija dėstoma Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijoje, Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijoje, Klaipėdos universitete, žemės ūkio aukštesniosiose mokyklose, kolegijose. Lietuvos mokslininkai ištyrė durpių naudojimo žemės ūkyje ir dirvožemio kalkinimo, tręšimo mineralinėmis azoto, fosforo ir kalio, organinėmis bei žaliosiomis trąšomis problemas, trašų efektyvumą, parengė Lietuvos dirvožemių kalkinimo žemėlapį, mikroelementų kiekio dirvožemiuose žemėlapius, išleido knygų apie mineralines ir organines trąšas, amoniako vandenį, mikroelementus, dirvožemio kalkinimą.
3016