agrotèchnika (agro… + technika…), žemės ūkio augalų auginimo technologija. Apima priešsėlių ir veislių parinkimą, žemės dirbimą, tręšimą, sėklos paruošimo, sėjos, sodinimo, pasėlių priežiūros, derliaus nuėmimo būdus ir priemones. Agrotechnika remiasi agronomijos, gamtos ir technikos mokslais, gamybiniu patyrimu. Priklauso nuo auginamų augalų biologinių savybių, žemės ūkio technikos pažangos, klimato, dirvos, ūkininkavimo sąlygų. Svarbiausias uždavinys – optimaliai aprūpinti žemės ūkio augalus šviesa, šiluma, vandeniu, maisto medžiagomis, deguonimi. Agrotechnika pirmykštėje, vergovinėje ir feodalinėje visuomenėje buvo primityvi. Daugiausia naudoti rankiniai ir gyvulių (arklių, jaučių) traukiami padargai (arklai, žagrės, medinės akėčios, volai), pjautuvai, dalgiai, spragilai. Plėtojantis kapitalizmui Vakarų Europoje, vėliau Šiaurės Amerikoje, agrotechnika darėsi sudėtingesnė: atsirado daug kultūrinių augalų veislių, mineralinių trąšų, augalų apsaugos cheminių medžiagų, tobulesnių žemės ūkio padargų ir mašinų. Žemdirbystė pasidarė našesnė, žemės ūkio produktai tapo preke. Agrotechnikos raidai turi įtakos didėjantis žemdirbystės chemizavimas, mechanizavimas, automatizavimas.
229