Arijos dail
Broighterio antkaklė (auksas, 2 a. pr. Kr–1 a. po Kr., Nacionalinis muziejus Dubline)
Iš bronzos amžiaus išliko laidojimo rūsių akmeninių sienų puošybos fragmentų – akmenų, raižytų sudėtingu spiralių, vingių ornamentu. Daryti papuošalai iš aukso plokštelių, raižytų geometriniu ornamentu. Geležies amžiuje, po keltų užkariavimų (5–4 a. pr. Kr.), juvelyriniai dirbiniai tapo dekoratyvesni, paįvairėjo jų raštai; vyravo linijiniai spiraliniai ornamentai (Broighterio auksinė antkaklė). 5 a. plintant krikščionybei, prie vienuolynų imta statyti memorialinės, votų, praktinės paskirties (žymėjo vienuolynų valdų ribas) raižytus akmeninius kryžius, stulpus, plokštes. Jie buvo puošiami vingriu linijiniu ornamentu, kartais turėjo memorialinį įrašą (Reasko stulpas, 6–7 a.), nuo 8 a. pabaigos juos imta puošti folkloro, vėliau Biblijos motyvų siužetinėmis kompozicijomis (Clonmacnoise’o, Karndono, Achenijos kryžiai, 8–10 amžius).
6–9 a. suklestėjo miniatiūrų tapyba. Savitą miniatiūrų stilių lėmė tradicinio airiško spiralių ornamento derinys su rytietiškais pynučių, angliškais stilizuotų žvėrių figūrų raštais, kaligrafinio teksto dekoratyvumas, puošybinė miniatiūrų paskirtis, spalvingumas (Durrowo evangelija, 7 a.). Vėlesnių miniatiūrų raštai sudėtingesni, spalvos niuansuotos; ypač būdingi susipynusių žvėrių figūrų motyvai, linijiniu ornamentu apipinti inicialai (Kellso evangelija, Sankt Galleno evangelija, Prisciano gramatika, visos 8–9 amžius). Atsirado teksto iliustracijų (Karolingų meno įtaka).
Sankt Galleno evangelijos miniatiūra Šv. Jonas Evangelistas (7 a.)
Viduramžiais plėtoti dailieji amatai, ypač juvelyrika. Išliko 7–8 a. bronzos dirbinių iš Lagoro, 8–9 a. auksinių, paauksuotų, sidabrinių papuošalų, liturginių reikmenų, subtiliai papuoštų filigranu, brangakmeniais, emaliu, gintaru (Petri karūna, Taros segė, taurė iš Ardagho, įvairių formų ir dekoro relikvijoriai). 11–12 a. dirbiniai itin meniški ir dekoratyvūs. Anglų ir normandų invazija pristabdė savitos dailės raidą. 13–14 a. kartu su gotikine architektūra atsirado apvalioji skulptūra: Jerpointo, Kilkenny bažnyčių skulptūrinis dekoras. Bažnyčios buvo puošiamos sienų tapyba ir vitražais (dėl vėlesnių rekonstrukcijų neišliko). Nuo 15 a. stiprėjo svetimšalių dailininkų įtaka. Prasidėjus anglų kolonizacijai, katalikų persekiojimams, kai kurie airių dailininkai emigravo į Angliją. 17–18 a. šioje šalyje kūrė tapytojai C. Jervas (1675–1739), N. Hone’as (1718–84), H. D. Hamiltonas (1739–1808), G. Barretas (1728–84), J. Barry (1741–1806), R. Barkeris (1739–1806). 1823 Dubline buvo įkurta Meno akademija. 19 a.–20 a. pradžioje kūrė tapytojai peizažistai N. Hone’as jaunesnysis, W. Osborne’as, J. Yeatsas, P. Tuohy. Londone 1904 buvo surengta pirmoji airių tapybos paroda. 20 a. antroje pusėje reiškėsi įvairių krypčių dailininkai. Dauguma jų buvo susibūrę į Gyvojo meno (Living Art) grupuotę. Realistinę dailę plėtojo J. Keatingas, S. O. Sullivanas, P. Henry, N. MacGuinness, F. Kelly, N. Reidas, modernistinę – L. Le Brocquy, T. Connolly, A. Yeats, P. Collinsas. Senoji miniatiūrų tapyba turėjo įtakos G. Dillono kūrybai. Freskų sukūrė M. Jellet, vitražų – E. Hone. Žymesni skulptoriai: L. Campbellas, P. Grantas, D. Murphy, J. Stuartas, H. Heron.
Liaudies dailėje nuo seno paplitę įvairūs raštuoti, spalvingi vilnoniai audiniai, spalvotais ir baltais siūlais siuvinėti dirbiniai. Plačiai naudojami mediniai raižytu arba tapytu ornamentu puošti namų apyvokos reikmenys, iš šiaudelių pinti rakandai, drabužių puošmenos.
917
Taros segės dalis (auksas, sidabras, varis, stiklas, emalis, gintaras, 8 a.)
Airijos kultūra
Airijos konstitucinė santvarka