áisčiai, antikos ir ankstyvųjų vidurinių amžių istorijos šaltinių terminas, kuriuo tikriausiai vadintos visos Baltijos rytinės pakrantės gentys.
Žinomos termino formos: Aestiorum gentes – Tacito veikale Germania (apie 98 po Kristaus), H(a)estis – Kasiodoro veikale Įvairenybės (Variae; apie 532–526), Aestorum natio – Jordano veikale Apie getų, arba gotų, kilmę ir istoriją (De Getarum sive Gothorum origine et rebus gestis; 6 a.), Aisti – Einhardo veikale Karolio Didžiojo gyvenimas (Vita Caroli Magni; apie 830), to, mid Èstum – Wulfstano kelionės pranešime (apie 890). 12–14 a. skandinavų šaltiniuose Eistr, Eistir vadinami dabartinių estų protėviai.
Iš Wulfstano paminėtų vardų Truso (Drūsuo, vokiškai Drausensee), Ilfing (Elbing) matyti, kad jis lankėsi Pagudėje, kurioje tarp pagudėnų apsigyveno sembų. Jo Éstas (< senąja anglų kalba *aestas su i‑ umliautu iš *āstia‑ < *aistio‑) taikomas sembams, kurių vardo pradinė reikšmė buvo žemė. Estai nuo 10 a. save vadino maarahvas, t. y. mūsų žemės žmonės (estų maa – žemė ir rahvas – žmonės, liaudis). Senovės norvegų ir islandų sagose jie vadinami aisčiais (Eistr, Eistir < skand. *Aistir < ide. *Aistes). Skandinavų Tavaster, Tavestr (iš *Tafaistr), kurio pradinė reikšmė buvo aisčiai – kvailiai, žiopliai, yra suomių Häme, t. y. žemės žmonės – kvailiai, žiopliai, vertimas.
Germanų šaltiniai aisčiais vadino tas Baltijos rytinių pakrančių gentis, kurios save laikė (mūsų) žemės žmonėmis. Ilgainiui germanai šiuo vardu ėmė vadinti visus Baltijos rytinių pakrančių gyventojus nuo Aismarių pietuose ligi Botnijos įlankos šiaurėje. Etnonimo *aistio‑, *aisto‑ pradinė reikšmė buvo žemės žmonės, žemei priklausantys, o pačios šaknies *aist‑ – žemė (tokią išvadą patvirtina 1429 dokumentas, kur išskaičiuojamos Kuršo vyskupo ir Livonijos ordino ginčijamos žemės).
19 a. antros pusės–20 a. pradžios lietuvių spaudoje aisčiais buvo vadinamos visos lietuvių ir jiems giminingos gentys ir tautos. Mokslinėje literatūroje vietoj aisčių įsigalėjo vokiečių kalbininko G. H. F. Nesselmanno 1845 pasiūlytas baltų terminas. Taip vadinama Prūsijoje, Lietuvoje ir Latvijoje bei už jų sienų gyvenusios giminingos gentys, jų junginiai. Šis terminas pamažu įsigalėjo ir populiariuose leidiniuose.
L: S. Karaliūnas Aisčiai ir jų vardas (Kritiška lingvistinių tyrimų apžvalga) / Mokslas ir Lietuva 1991 nr. 2; A. Bammesberger, S. Karaliūnas Zu Fragen nach der ethnischen Identität der Aisten / Baltistik: Aufgaben und Methoden Heidelberg 1998.
192