áitvaras, lietuvių mitinė būtybė, namų dvasia. Rytų ir vakarų aukštaičių sakmėse vadinamas aitvaru, žemaičių – kauku, Lietuvos šiaurinėje dalyje (kartais) pūkiu, pietrytinėje – damavyku, sparyžiumi, kokliku, kai kur (retai) – skalsininku, gausinėliu.
Aitvaras įsivaizduotas kaip gaidys, juodas katinas, rupūžė, koks nors žvėrelis, bitinas. Buvęs laikomas klėtyje, ant aukšto, ant girnų, ant palangės, maitinamas kiaušiniene, kukuliais, gaidžių skiauterėmis. Išperinamas iš kiaušinio, kurį padedąs 9 ar 12 metų gaidys, iš kuilio kiaušinio. Jį pirkdavę Rygoje ar Karaliaučiuje (tai būdavęs angliukas, medžio gabalas, vabalas), įsigydavę radę ir parsinešę į namus pantį. Aitvarą esą galima pasigauti, kai jis skrenda (skrisdamas atrodydavęs kaip ugnies kamuolys, ilgas pagaikštis, šienkartė, rankšluostis), prisijaukinti (ant girnų padedant kiaušinienės, pabarstant grūdų).
Aitvaro laikymas vertintas prieštaringai. Kai kuriose sakmėse teigiama, kad jis skalsina gėrybes (rupūžė perbėgdama per ką tik iškeptus duonos kepalus; kaukas atnešdamas tris smilgas, kurios virsta trimis vežimais šieno), myli ir avižomis šeria arklius. Žmogus naudojasi aitvaro atneštomis gėrybėmis, jo praradimas laikytas nesėkme. Kitose sakmėse ryškus požiūris, kad aitvaras šeimininkui turtus neša paėmęs iš kitų žmonių, todėl jo savininkas smerkiamas, stengiamasi aitvarą pašalinti (pavyzdžiui, bernas tyčia suvalgo aitvarams skirtą maistą, o supykintus aitvarus sudegina). Netyčia suradę ar lengvabūdiškai nusipirkę aitvarą žmonės stengiasi juo nusikratyti. Sakoma, kad jis vargina arklius, verčia savo šeimininką be saiko dirbti; aitvaro šeimininkų mirtis esanti sunki.
Panašų mitologinį vaizdinį turi latviai (pūķis), rusai, baltarusiai (domovoj, ognennyj zmej), lenkai (latawiec, zmok), vokiečiai (Drack, Puck), estai (kratt, puuk), suomiai (para).
3022
kaukas; pūkis; damavykas; sparyžius; koklikas; skalsininkas; gausinėlis