akcelerãcijos teòrija, ekonòmikos natūralaũs lỹgio hipotèzė, ekonominė teorija, kuri aiškina ekonomikos nestabilumo reiškinius, susijusius su verslo ciklu ir ekonomikos plėtra. Skiriamas paprastasis akceleratorius ir multiplikatorius.
Šiuolaikiniuose makroekonominiuose modeliuose (pavyzdžiui, J. R. Hickso) akceleratorius jungiamas su multiplikatoriumi nacionalinių pajamų lygtyje: Yt = At + (1 – s)×Yt–1 + v×(Yt–1 – Yt–2); čia A – autonominės investicijos, (1 – s) – vartojimo dalis nacionalinėse pajamose, Y – nacionalinės pajamos, v – akceleratorius, t – laikotarpis. Nacionalinių pajamų dinamika dėl multiplikatoriaus ir akceleratoriaus tarpusavio sąveikos gali būti tolygi arba netolygi. Vartojimo ir investicijų priklausomybė veikia ekonomikos plėtrą. Kai didėja pagrindinio kapitalo poreikis, išauga gamybos įrenginių gamintojų pajamos ir didėja vartojimas. Produkcijos apimtys dar labiau padidėja. Didesnės pajamos iš didesnių investicijų skatina vartojimo augimą: multiplikatorius stimuliuoja ekonomikos kilimą. Smarkus ūkio kilimas turi sulėtėti, nes gamybos ištekliai yra riboti. Pagal akceleratoriaus principą investicijos turi mažėti. Veikiant multiplikatoriui nacionalinės pajamos mažėja sparčiau negu investicijos. Prasideda nuosmukis.
Pirmieji akceleracijos idėjas 1913 iškėlė prancūzų ekonomistas A. Aftalionas ir 1919 Jungtinių Amerikos Valstijų ekonomistas J. M. Clarkas. Šiuolaikinių akceleracijos modelių kūrėjai – anglai H. R. F. Harrodas, J. R. Hicksas, Jungtinių Amerikos Valstijų ekonomistas P. A. Samuelsonas ir kiti neokeinsistinės ekonomikos plėtros teoretikai. Neokeinsistai teigia, kad ekonomikos nestabilumą tiesiogiai lemia nemonetariniai (fiskaliniai, investicijų, administraciniai ir kiti) veiksniai.
1036