akcideñcija (lot. accidentia – atsitiktinumas), neesminė, laikina, atsitiktinė objekto savybė, priešinga substancijai. Pirmasis akcidencijos sąvoką vartojo Aristotelis Metafizikoje ir Fizikoje. Viduriniais amžiais akcidencija tapo svarbia scholastinės filosofijos kategorija. Naujaisiais laikais T. Hobbesas, J. Locke’as, B. Spinoza tikslino akcidencijos reikšmę. Galiausiai akcidencija priartėjo prie kategorijos, reiškiančios daikto savybę apskritai. Šiuolaikinėje filosofijoje akcidencija taikoma pasaulio pažinimui, o ne būčiai apibūdinti. Vartojama formaliojoje logikoje, neotomistinėje ir neoscholastinėje filosofijoje.
2579