akėčios

akėčios

akčios, padargas dirvos paviršiui purenti, piktžolėms naikinti. Pagal darbo dalių tipą skiriamos rotacinės akėčios, spyruoklinės akėčios (brižės), virbalinės akėčios, lėkštinės akėčios. Dažniausiai naudojamos virbalinės akėčios, kuriomis purenamas ir lyginamas arimo paviršius, užakėjamos sėklos ir mineralinės trąšos, naikinamos piktžolės, ankstyvą pavasarį žiemkenčių pasėliuose ardoma pluta. Darbinė šių akėčių dalis – pritvirtinti prie rėmų akėčvirbaliai (dažniausiai išdėstomi zigzagais). Rotacinėmis akėčiomis (darbinės dalys – sukamieji peiliai arba spygliai) smulkinami grumstai, ardoma velėna, naikinamos piktžolės. Pagal veikimą skiriamos pasyviosios, purenančios dirvą virbalais (virbalinės akėčios ir brižės) arba riedamosiomis darbo dalimis (rotacinės akėčios), ir aktyviosios (rotacinės akėčios, švytuoklinės virbalinės akėčios). Akėčių darbo dalys ar iš jų sudarytos akėtėlės naudojamos ir kaip kitų padargų papildomos darbo dalys.

Lietuvoje

Rytų Europoje (ir Lietuvoje) akėčios pradėtos naudoti pirmame tūkstantmetyje prieš Kristų. Lietuvoje seniausios akėčios – šakotis (nukirsta eglės arba pušies viršūnė su apkapotomis iki 50–70 cm ilgio šakomis), kurį iš pradžių traukė žmogus, vėliau imta kinkyti arklį arba jautį. Nuo pirmo tūkstantmečio pabaigos Rytų Lietuvoje pradėti naudoti vadinamieji smuikai (rusiškai smyk) iš 8–12 šakočių, sujungtų dviem skersiniais. Vakarų Lietuvoje naudotos šakarnios (2–4 eglių viršūnės su iki 20–30 cm ilgio apkapotomis šakomis – virbalais, dviejose vietose sujungtos skersiniais). Dar naudotos pintinės akėčios: skersinių (4–5) ir išilginių (5) eilių kartelių susikirtimuose, išpintuose vytelėmis, įkypai (į priekį) įtvirtinti ąžuoliniai virbalai. Kartais virbalai buvo tvirtinami į trikampį rėmą. 17 a. rašytiniuose šaltiniuose minimos medinės rėminės akėčios su geležiniais virbalais. Nuo 19 a. Lietuvos dvaruose, nuo 20 a. pirmos pusės ir valstiečių ūkiuose plito fabrikų gamybos akėčios.

2258

2691

-šakotis; -šakarnios

1 – šakotis, 2 – šakarnios, 3 – pintinės akėčios (18 a.), 4 – virbalinės akėčios