aks, žmogaus, stuburinių ir kai kurių bestuburių gyvūnų porinis regos organas. Priima tam tikro ilgio (matomas) kūnų spinduliuojamas arba atspindėtas elektromagnetines bangas, kartu su galvos smegenyse esančiais regos centrais leidžia skirti šviesą nuo tamsos, suvokti daikto formą, dydį, spalvą, nuotolį ir paviršiaus reljefą.
Žmogaus akis
Susideda iš akies obuolio ir priedinių akies organų. Akies obuolys susideda iš kapsulės ir branduolio. Kapsulę sudaro 3 dangalai. Išorinis dangalas vadinamas skaiduliniu (jo priekyje yra skaidri ragena, likusioji dalis – nepermatoma balkšva odena). Vidurinis, kraujagyslinis, dangalas susideda iš rainelės, krumplyno ir gyslainės. Vidinis sluoksnis – tinklainė, kurioje gausu šviesos spinduliams jautrių receptorių – stiebelių ir kūgelių. Akies obuolio branduolį sudaro skaidrios, šviesą laužiančios terpės: stiklakūnis, lęšis ir akies kamerų skystis. Priediniai akies organai – tai saugomosios (vokai, ašarų prietaisas, antakiai, junginė) bei judinamosios (akies obuolio raumenys) dalys. Šviesos spinduliai, praeidami pro rageną, akies kamerų skystį, lęšį bei stiklakūnį, lūžta ir susirenka tinklainėje. Joje šviesos impulsai paverčiami nerviniais impulsais, kurie regos nervu sklinda į požievinius bei žievinius regos analizavimo centrus. Požieviniai regos analizavimo centrai dalyvauja refleksinėse reakcijose (daugiausia apsauginėse), susijusiose su šviesos dirgikliais. Žieviniuose centruose šviesos impulsai analizuojami, suvokiami, atpažįstami, lyginami su kitais daiktais, įsimenami, sintetinami.
žmogaus akies sandara: 1 – ragena, 2 – tinklainės kraujagyslės, 3 – geltonoji dėmė, 4 – akloji dėmė, 5 – stiklakūnis, 6 – odena, 7 – kraujagyslinis dangalas, 8 – tinklainė, 9 – krumplynas, 10 – lęšis, 11 – rainelė, 12 – junginė
675
Gyvūnų akis
Gyvūnų akys yra labai įvairios. Bestuburių gyvūnų akys susideda iš šviesai jautrių (fotorecepcinių) ir pagalbinių ląstelių. Jose yra pigmentinių granulių, atspindinčių šviesą. Fotorecepcinės ląstelės būna išsidėsčiusios padrikai epidermyje (žieduotųjų kirmėlių), nerviniame mazge (upinio vėžio). Daugumos gyvūnų fotorecepcinės ląstelės susitelkusios tinklainėje, už kurios yra pigmentinių ląstelių ekranas. Tokios sandaros akis skiria šviesos kryptį. Tinklainė būna plokščia (šeriuotųjų kirmėlių), įdubusi (medūzų), kamerinė su išorine angele – vyzdžiu (žieduotųjų kirmėlių). Kamerinė tinklainė skiria vaizdus, juos ryškiai matyti padeda ragena, rainelė, lęšiukas (kai kurių galvakojų moliuskų, stuburinių gyvūnų). Nariuotakojams būdingos facetinės akys. Jas sudaro daugybė omatidžių (drozofilos akyje jų yra apie 700, bitės akyje apie 7000). Žuvų ir roplių akyse yra raumuo, kuris stumdo lęšį pirmyn ir atgal, padėdamas akims akomoduotis. Paukščių akys yra svarbiausi orientacijos erdvėje organai. Ypač gerai matančių plėšriųjų paukščių (grifų) akies obuolys pailgas, o tinklainėje yra net 3 geltonosios dėmės. Akims akomoduojant keičiasi ne tik lęšio forma, bet ir jo atstumas nuo tinklainės. Žinduolių akis panaši į žmogaus, skiriasi tik akiduobės ir vyzdžio forma. Vienų gyvūnų akys yra galvos šonuose, kitiems būdinga abiakė rega. Gana tobula primatų bei atvirose vietose gyvenančių kanopinių žinduolių rega. Nuolat po žeme gyvenančių žinduolių (kurmio, aklio) akys labai mažos arba būna tik oda apaugusios jų liekanos.
1100