aklimatizãcija (lot. a(d) – prie, pas + klimatas), organizmų prisitaikymas gyventi ir veistis naujomis arba pakitusiomis aplinkos sąlygomis. Aklimatizacija yra viena adaptacijos formų, kai organizmai prisitaiko prie aplinkos pokyčių ir sudaro genetiškai savitas populiacijas, kartu keisdami ir biocenozės struktūrą. Aklimatizacija – svarbus evoliucijos veiksnys, skatinantis naujų rūšių atsiradimą. Prasideda, kai organizmas patenka į naują aplinką arba pakinta jo gyvenamosios vietos aplinkos sąlygos. Jeigu organizmai grįžta gyventi ten, kur gyveno anksčiau, bet dėl įvairių priežasčių buvo išnykę, vyksta reaklimatizacija. Augalų aklimatizacija priklauso nuo klimato (temperatūros, atmosferos, drėgmės, kritulių kiekio ir pasiskirstymo, šviesos režimo, dirvožemio tipo). Gyvūnų aklimatizacijai, be klimato, didelę reikšmę turi plėšrūnai, konkurencija dėl maisto, galimybė įsirengti sezonines slėptuves.
Natūrali aklimatizacija
Vyksta, kai laukinės rūšys atsitiktinai patenka į naują vietą (pvz., augalų sėklas perneša oras, vanduo), gyvūnai migruoja pasikeitus jų gyvenimo sąlygoms (pvz., ištikus sausrai ar potvyniui). Taip Europoje iš Afrikos paplito paprastasis kaštonas, iš Amerikos – elodėja. Pietinis purplelis iš Mažosios Azijos paplito Balkanų pusiasalyje, Vakarų Europoje ir Baltijos kraštuose. 20 a. pirmoje pusėje Vakarų Europoje paplitę kininiai krabai pasiekė ir Baltijos jūrą. Aklimatizacija laikoma įvykusia, kai ateivių populiacija sugeba išlaikyti optimalų gausumą.
Dirbtinė aklimatizacija
Ją atlieka žmogus (plečiamas augalų ir gyvūnų auginimo arealas). Organizmai pamažu pratinami prie kitos temperatūros, aplinkos drėgnumo, kryžminami, skiepijami. Aklimatizacija taikoma ir nykstančioms rūšims gelbėti, retų rūšių populiacijoms gausinti, nuskurdintiems gyvosios gamtos ištekliams atkurti (tai daroma botanikos ir zoologijos soduose, rezervatuose). Savaiminė ar neapgalvota aklimatizacija dažnai sukelia ir daug neigiamų padarinių. 1859 iš Europos į Australiją atvežti triušiai plačiai paplito ir labai pakenkė žemyno gamtai. Antilų salose mangustos išnaikino daug endeminių rūšių; varnėnai, iš Europos nuvežti į Niujorką, per 70 m. paplito Šiaurės Amerikoje ir pridarė daug žalos. Iš Tolimųjų Rytų į europinę Rusijos dalį atvežti usūriniai šunys paplito ne tik Vidurio, bet ir Vakarų Europos šalyse. Jie naikina ant žemės perinčių paukščių jauniklius ir lizdus, platina pasiutligę.
Paprastai aklimatizacija trikdo nusistovėjusią ekologinę pusiausvyrą, keičia per evoliuciją susidariusias mitybos grandis, slopina, išstumia vietines rūšis. Į naują aplinką patekę giminingų rūšių organizmai kryžminasi su vietinėmis rūšimis, pasikeičia jų fiziologinės ir morfologinės savybės, kurios išryškėja tik po kelerių metų. Pvz., iš Sibiro į Krymą atvežtos voverės teleutės ėmė kenkti žemės ūkio augalams; kailiukai nušiuro, neteko vertės.
Lietuvoje
Aklimatizuoti Kaspijos vėžiagyviai (mizidės ir šoniplaukos) praturtino žuvų mitybos bazę. Reaklimatizuoti stumbrai, introdukuoti dėmėtieji elniai, muflonai, ondatros, kanadinės audinės, karpiai, sidabriniai karosai, baltieji amūrai, plačiakakčiai. Dirbtinai veisiamos peledės, vaivorykštiniai upėtakiai. Bandyta aklimatizuoti bizonžuves, katžuves, juoduosius amūrus, dygliuotuosius ešerius, muksunus, sterles, sazanus. Į Lietuvą patekę kai kurie augalai, pvz., sachalininiai barščiai, paplito kaip pavojingos piktžolės.
455