akljų rãštas, Braille’io raštas (Bráilio rãštas), iškilaus kontūro arba iškilių taškų abėcėlė akliesiems. Senovės Kinijoje aklieji skaitė akmenyje iškaltus hieroglifus, senovės Romoje (4 a. prieš Kristų) tekstas neregiams buvo rašomas reljefinėmis raidėmis vaškinėse, molinėse lentelėse. Taškų ir linijų aklųjų raštas buvo sukurtas 18 a. pabaigoje Anglijoje, taškų ir karoliukų – 19 a. pradžioje. Dabartinį aklųjų raštą 1829 sukūrė Aklųjų instituto (Paryžiuje) auklėtinis L. Braille’is. Braille’io raštas visame pasaulyje priimtas 1878. Reljefinių taškų įvairūs deriniai sudaro 63 ženklus, atitinkančius visas lotynų abėcėlės raides, skyrybos ženklus, skaitmenis, muzikos simbolius (Braille’io muzikinė notacija). Braille’io rašto raidės sudarytos iš 1–6 taškų. Skaitmenys – pirmosios 10 lotynų abėcėlės raidžių su vadinamuoju skaičiaus ženklu iš kairės. Aklieji skaito čiuopdami tekstą pirštais, o rašo įspausdami.
aklųjų rašto skaitymas
Braille’io rašto lietuviškoji abėcėlė
Rašoma specialiu rašikliu, aklųjų rašomąja mašinėle specialiame popieriuje; leidiniai, spaudinti Braille’io raštu, sudaro aklųjų spaudą. Spaustuvinė matrica – dvigubas 0,22–0,25 mm storio skardos lakštas su įspaustu tekstu. Matrica tekstą įspaudžia į specialų popierių. Lietuvių kalbai Braille’io raštą 1927 pritaikė P. Daunys, remdamasis latvių, vokiečių bei kitų lotynų abėcėlės kalbų Braille’io raštu. P. Daunio Braille’io raštas pirmiausia panaudotas Kauno aklųjų institute. Pirmosios lietuviškos knygos Braille’io raštu išleistos 1928.
1091