akmeñs druskà, nuosėdinė uoliena. Susideda iš halito (iki 99 %). Būna karbonatų, anhidrito, kvarco, molio, silivino, geležies oksidų priemaišų. Struktūra grūdėta. Tekstūra tolygi arba sluoksniuota. Gryna akmens druska − skaidri, bespalvė, balta; su priemaišomis − pilka, rusva, gelsva. Slūgso kupolais, lęšiais arba ištisiniais sluoksniais. Susidaro druskinguose ežeruose ir lagūnose sauso ir karšto klimato sąlygomis. Didžiausios sankaupos kambro, devono, permo ir neogeno nuogulose. Dažniausiai kasama požeminėse kasyklose (šachtose). Vartojama chemijos, maisto pramonėje. Akmens druskos telkinių yra Baltarusijoje, Didžiojoje Britanijoje, Indijoje, Italijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kanadoje, Lenkijoje (Bochnia, Veličkos druskos kasykla), Rusijoje, Šveicarijoje, Ukrainoje, Vokietijoje (Salzkammerguto kalnuose; Hallstatt – seniausia pasaulyje druskos kasykla).
akmens druskos gavyba (Tailandas)
Lietuvoje
Lietuvoje akmens druskos rasta (1995) 18 km į pietryčius nuo Šilutės (Lietuvos neeksploatuojamos naudingosios iškasenos). Jos atsargos (69 m storio lėkštas kupolas viršutinio permo nuogulose, apie 0,5 km gylyje) slūgso Lenkijos–Lietuvos įduboje susikaupusių halogeninių nuogulų klodo šiaurrytiniame pakraštyje. Lietuvos geologijos tarnybos duomenimis akmens druskos prognoziniai ištekliai sudaro 1,16 mln. m3 (2022). Lietuviškos druskos kerno stulpelis saugomas Žemės gelmių informacijos centre.
akmens druskos karjeras (Ispanija)
akmens druskos požeminė kasykla (Rumunija)
838