akies akomodacijos schema: a – neakomoduota akis (ramybės būsenoje), b – akomoduota akis; 1 – junginė, 2 – krumplynas, 3 – lęšio saitai, 4 – ragena, 5 – lęšis, 6 – priekinė kamera, 7 – rainelė, 8 – užpakalinė kamera, 9 – stiklakūnis, 10 – odena
akomodãcija (lot. accommodatio – pritaikymas, priderinimas), akies gebėjimas keičiant savo optinės sistemos laužiamąją gebą aiškiai matyti įvairiai nutolusius daiktus. Žiūrint į tolimus daiktus sveikai žmogaus akiai akomoduoti nereikia, nes lygiagretūs spinduliai, praėję pro jos optinę sistemą, susikerta tinklainėje. Žiūrint į artimus daiktus akis turi savo laužiamąją gebą padidinti (akomoduoti), nes nesant akomodacijai nuo daiktų atėję skleistiniai spinduliai susikirstų už tinklainės ir jų vaizdas būtų neryškus. Akiai akomoduojant susitraukia krumplyno raumuo, atsipalaiduoja lęšį laikantys saitai. Lęšis tampa apvalesnis, padidėja laužiamoji geba. Akomodacijos geba – tai skirtumas tarp artimiausio ir tolimiausio aiškaus matymo taško. Akomodacija stipriausia vaikystėje, kai lęšis elastingiausias. Senstant akomodacijos ribos siaurėja (pamažu tolsta artimiausias aiškaus matymo taškas), nes mažėja lęšio elastingumas. 1637 prancūzų mokslininkas R. Descartes’as įrodė, kad akomodaciją lemia kintanti akies lęšio forma. 1793 anglų mokslininkas T. Youngas eksperimentais įrodė, kad akies akomodaciją lemia lęšio išgaubtumo kitimas. Kai akis nesugeba pakankamai greitai, daug ir ilgam pakeisti lęšio laužiamosios gebos, atsiranda akomodacijos sutrikimų: spazmai, paralyžius, nepakankamumas (viena jo rūšių – senatvinė toliaregystė).
2146