akompanimeñtas (pranc. accompagnement), pagrindinio melodinio balso palydėjimas, papildymas, pritarimas akordais, figūracijomis, pagalbiniais balsais, ritminėmis figūromis. Kartais akompanimentas atliekamas tuo pačiu instrumentu, kuriuo grojamas ir pagrindinis balsas. Gali būti akompanuojama ir kitam instrumentui, dainininkui, instrumentiniam arba vokaliniam ansambliui, chorui. Dažnai akompanimentą atlieka ansamblis, orkestras.
Ankstyvosios akompanimento formos – monofoninis akompanimentas (vokalinės partijos instrumentinis dubliavimas unisonu, oktava), ritminis akompanimentas (pritarimas mušamaisiais instrumentais), heterofoninis akompanimentas (vokalinės melodijos dubliavimas instrumentu heterofoniškai). Tokios jo formos buvo paplitusios senųjų, viduramžių pasaulietinėje, liaudies muzikoje. Apie 1600 kartu su homofonija pradėjo klostytis harmoninis akompanimentas. Jo partija darėsi vis savarankiškesnė, instrumentinių kūrinių faktūroje nyko griežta riba tarp melodijos ir akompanimento. 19–20 a. muzikoje akompanimentas yra svarbus muzikos raiškos elementas, dažnai lygiavertė ansamblio partija.
2990