ãktas (lot. actus), dokumentas. Pavadinimas kilo iš romėnų tradicijos įvairių dokumentų teksto pabaigoje žymėti actum est (sudaryta).
Akto terminas yra jau Justiniano I kodekse Corpus juris civilis (534), iš jo paplito Italijos, Prancūzijos ir Anglijos teisinėje literatūroje. 6–9 a. Europos šalyse plintant lotyniškai dalykinei terminijai aktais imta laikyti priimtus įstatymus. Karalių ir Bažnyčios aukščiausios valdžios dokumentai buvo vadinami diplomais. 10–12 a. nusistovėjo standartiniai lotyniški akto formuliarai.
16 a. Vokietijoje suintensyvėjus biurokratinių įstaigų veiklai formavosi dabartinė akto sąvoka. Nuo 15 a. atsitiktinai, nuo 17 a. sistemingai taip pradėti vadinti dokumentai, fiksuojantys privačių asmenų, privačių asmenų ir valstybės, valstybių sutartis, sandorius, t. p. įrašai, protokolai, o 20 a. – visi dokumentai.
Šaltinių moksle aktais vadinami visi dokumentai, turėję juridinę galią. Aktų formuliarus tiria diplomatika.
L: K. Dülfer Urkunden, Akten und Schreiben in Mittelalter und Neuzeit / Archivalische Zeitschrift 1953 Bd. 53 München 1957; E. G. Franz Einführung in die Archivkunde Darmstadt 1974.
1921