aktyvãcinė anãlizė, radioaktyvãcinė anãlizė, cheminių elementų nustatymas medžiagoje iš radioaktyviosios spinduliuotės. Tiriamoji medžiaga apšvitinama kietaisiais gama spinduliais, pagreitintais neutronais, protonais, alfa dalelėmis ir nustatomas sukeltos spinduliuotės pobūdis. Analizuojama instrumentiniais (scintiliaciniu arba puslaidininkiniu gama spektrometru) ir radiocheminiais metodais. Kokybiškai medžiaga tiriama pagal susidariusių radionuklidų skilimo pobūdį, greitį, išspinduliuojamų dalelių ar gama kvantų energiją (šie dydžiai būdingi kiekvienam izotopui). Kiekybinė bandinio sudėtis nustatoma matuojant susidariusių radionuklidų spinduliavimo intensyvumą. Dažnai analizuojama santykiniu metodu: tame pačiame sraute su bandiniu švitinama keletas panašių į jį etalonų, kuriuose tiriamojo elemento kiekis yra žinomas, ir lyginami jų aktyvumai. Jei apšvitinus tiriamąją medžiagą susidaro keli radioaktyvieji elementai, jie vienas nuo kito atskiriami. Aktyvacinė analizė tinka, kai branduolinės reakcijos efektyvusis skerspjūvis pakankamai didelis, spinduliavimo energija ir skilimo greitis patogūs matuoti. Aktyvacinės analizės metodais nustatomi labai maži cheminių elementų kiekiai (10–12–10–3 %). Jais tiriamos puslaidininkinės, branduolinių reaktorių, raketų statybai naudojamos medžiagos, lydiniai, biologiniai objektai (kraujas, plazma, augalų ir gyvūnų audiniai), aplinkos užterštumas, t. p. jie taikomi archeologijoje, kriminalistikoje.
Pirmieji aktyvacinę analizę pradėjo naudoti G. J. de Hevesy ir G. N. Lewisas.