akušèrija, medicinos šaka, tirianti moters ir vaisiaus fiziologinius bei patologinius procesus, vykstančius per nėštumą, gimdymą ir po gimdymo.
Pagrindiniai tyrimo metodai: nėščiosios apklausa (anamnezė); išorinis tyrimas (nėščiosios apžiūra, matavimas, apčiuopa, auskultacija; taip nustatomas vaisiaus dydis ir padėtis gimdoje, išklausomi vaisiaus širdies tonai, išmatuojamas nėščiosios dubuo); vidinis akušerinis tyrimas pro makštį; laboratoriniai ir bendrieji tyrimai (kraujospūdžio matavimas, kūno masės nustatymas). Papildomi tyrimo metodai: tyrimas ultragarsu (padeda nustatyti, kiek yra vaisių, nėštumo trukmę, vaisiaus dydį, padėtį gimdoje, placentos vietą, vaisiaus vandenų kiekį, įvertinti vaisiaus širdies veiklą); kardiotokografija (grafiškai užrašomas vaisiaus širdies plakimas, gimdos susitraukimų ritmas); amnioskopija (apžiūrimi vaisiaus vandenys); per gimdymą daroma vaisiaus kraujo analizė. Pagrindiniai akušeriniai tyrimai atliekami moterų konsultacijose, papildomi – gimdymo namuose arba ligoninių akušerijos ir ginekologijos skyriuose.
nėštumo patikra gimdymo centre
Akušerijos žinių randama ketvirtame–trečiame tūkstantmetyje prieš Kristų Egipto, Indijos, Tibeto literatūros šaltiniuose. 16 a. akušerija tapo savarankiška medicinos šaka, jos mokyklų susikūrė Prancūzijoje, Anglijoje, Vokietijoje, Rusijoje. Belgų anatomas A. Vesalius aprašė gimdos sandarą, italai G. Falloppio (1523–62) – kiaušintakius, G. C. Aranzio (1530–89) – vaisiaus kraujo apytaką, placentos svarbą, L. Botallo (1530–1600) papildė žinias apie vaisiaus kraujo apytaką. Praktinei akušerijai daug nusipelnė prancūzas A. Paré (1510–90). Jis vėl pradėjo taikyti užmirštą vaisiaus apgręžimo operaciją, pasiūlė kraujavimo stabdymo priemones, įkūrė pirmąjį gimdymo skyrių Paryžiuje ir pribuvėjų mokyklą. 1610 Wittenberge (Vokietija) J. Trautmannas be skausmo malšinimo atliko pirmąją cezario pjūvio operaciją. 1620 anglų gydytojas P. Chamberlainas (1560–1631) sukonstravo akušerines reples; 1723 olandų chirurgas J. Palfijnas (1650–1730) jas išrado dar kartą.
17 a. prancūzas F. Mauriceau (1637–1709) parašė traktatą apie nėščiųjų ligas, nurodė, kad gimdymas gali būti normalus ir patologinis, kad jis vyksta susitraukiant gimdos raumenims, pasiūlė būdą galvai ištraukti, kai vaisiaus pirmeiga sėdyninė. Vokiečių akušerė J. Siegemundin (1648–1705) 1690 išleido akušerijos vadovėlį, pirmoji aprašė vieno ir dviejų kiaušinėlių dvynius, pradėjo nagrinėti moters dubenį. Olandas H. van Deventeris (1651–1724) aprašė įvairias siauro dubens formas.
akušerio lagamino turinys (20 a. 2–3 dešimtmetis; Šiaurės Linkolnšyro muziejus)
19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje išsiplėtojo gamtos mokslai ir medicina. Vengrų akušerio I. Ph. Semmelweiso ir anglų chirurgo J. Listerio darbai padėjo atsirasti aseptikai ir antiseptikai. Prancūzų mokslininkas L. Pasteuras atrado mikroorganizmų virulentiškumo išnykimą ir šį reiškinį panaudojo infekcinių ligų profilaktikai. Iki 19 a. gimdymo skyriuose mirdavo apie 25 % gimdyvių. Gimdyvių mirtingumui mažinti 1847 I. Ph. Semmelweisas Vienos klinikoje patarė gydytojams ir akušerėms plauti rankas chloro vandeniu. 1846 Jungtinių Amerikos Valstijų stomatologas W. T. Mortonas panaudojo eterio, 1847 škotų akušeris J. Y. Simpsonas (1811–70) – chloroformo narkozę. 20 a. akušerijai plėtotis padėjo nauji mokslo laimėjimai: naujos žinios apie kraujo krešėjimo sutrikimus, pradėta perpilti kraują, atrastas penicilinas, tobulėjo reanimacija, plėtėsi pasaulio akušerių ir ginekologų bendradarbiavimas. 1950 įsteigta Tarptautinė akušerių ir ginekologų federacija, kuri kas treji metai organizuoja pasaulinius kongresus.
Akušerija Lietuvoje
Akušerija pradėta dėstyti 1781; Vilniaus universitete atidarytas Medicinos fakultetas. 1775 N. Regnier iniciatyva Vilniuje, Šv. Roko ligoninėje, įsteigtas pirmasis Gimdymo skyrius (10 lovų). Po N. Regnier mirties teorinės chirurgijos ir akušerijos profesoriumi dirbo A. Matusevičius. 1803 įsteigta Vilniaus universitete Akušerijos katedra, 1814 – 7 lovų Akušerijos klinika. 1817–32 Akušerijos katedrai ir klinikai vadovavo M. Mianovskis; universitetą uždarius jo vadovaujama katedra 1832–42 veikė Vilniaus medicinos‑chirurgijos akademijoje. M. Mianovskis išleido akušerijos vadovėlį, organizavo praktikos darbus, sukonstravo akušerinį fantomą, teigė, kad nėščioji turi laikytis režimo ir higienos taisyklių. 1805 įsteigta Vilniaus medicinos draugija. Ji viena pirmųjų Europoje įkūrė Motinystės institutą, kuris teikė nemokamą akušerinę pagalbą.
19 a.–20 a. pradžioje akušerėmis Lietuvos moterys mokėsi Tartu ir Maskvos universitetuose akušerių kursuose. 1880 Vilniuje atidaryta gubernijos akušerių mokykla, įsteigti akušerijos skyriai Kaune ir Vilniuje. 1920 Kaune įsteigti mokami akušerijos kursai (reorganizuoti į Akušerių mokyklą) ir akušerijos ambulatorija, atidaryti Aukštieji kursai su Medicinos skyriumi. 1922 Aukštuosius kursus reorganizavus į universitetą ir jame įsteigus Akušerijos ir ginekologijos katedrą jos vedėju buvo paskirtas P. Mažylis, kurio iniciatyva Raudonojo Kryžiaus ligoninėje įkurta Akušerijos klinika. 1922 Vilniaus universiteto Medicinos fakultete T. Burdzińskis įkūrė Akušerijos ir ginekologijos kliniką. 1950, po Kauno universiteto reorganizacijos, Akušerijos ir ginekologijos katedra atiteko įkurtam Kauno medicinos institutui, 1991 įkurtose Kauno akademinėse (dabartinis Lietuvos sveikatos mokslų universitetas) klinikose įsteigta Akušerijos ir ginekologijos klinika. Vilniuje 1993 įkurta Moterų klinika.
600