akvametrija

akvamètrija (aqua… + gr. metreō – matuoju), vandens kiekio nustatymo metodai. Visuminis H₂O kiekis dažniausiai nustatomas titrimetrijos arba Fischerio metodu; jis grindžiamas stechiometrine ir atrankiąja reakcija tarp I₂ ir SO₂ esant vandens. Fischerio metodas naudojamas vandens kiekiui dujose, skysčiuose ir kietosiose medžiagose nustatyti, metrologijoje (kitiems H₂O nustatymo metodams kalibruoti). Maži kiekiai (daugiau kaip 0,01 g) nustatomi iš mėginio masės sumažėjimo iškaitinus jį 100–105 °C temperatūroje. Jeigu mėginyje yra 0,3–8,0 g H₂O, naudojamas Deano ir Starko metodas: H₂O atskiriamas organiniais tirpikliais (benzenu, toluenu, ksilenu) ir matuojamas jo tūris. Kiti akvametrijos metodai grindžiami optinių, elektrinių ir kitų fizikinių dydžių matavimu, pvz., mažas (mažiau kaip 0,01 %) vandens kiekis dažniausiai nustatomas molekuline spektroskopija, dujų chromatografija, kalcio hidridiniu metodu ir kulonometrija. Taikant kalcio hidridinį metodą vandens kiekis apskaičiuojamas iš dujų (H₂ arba acetileno), išsiskyrusių vandeniui reaguojant su specifiniais reagentais (CaH₂, CaC₂), tūrio. Vandens kiekiui dujiniuose angliavandeniliuose (jie neturi polimerizuotis esant P₂O₅) nustatyti taikomas Keudellio metodas. Reakcine akvametrija (pagal reakcijai sunaudoto H₂O kiekį) nustatomas H₂O kiekis alkoholiuose, eteriuose, aminuose, oksiduose, hidroksiduose, metalų organiniuose junginiuose. Akvametrijoje t. p. naudojama infraraudonoji spektroskopija.