akvarèlė (it. acquarello < acqua – vanduo), tapybos technika. Atskiesti vandeniu dažai minkštu teptuku tepami plonais sluoksniais arba liejami ant sauso arba drėgno popieriaus, pergamento, šilko, kartais ant dramblio kaulo. Kai kada kontūras, smulkios linijos paryškinamos plunksna, anglimi, pieštuku, pastele. Būdinga švelnūs, skaidrūs, persišviečiantys, susiliejantys tonai, nutekėjimai, virpantis vaizdas. Tapoma tiksliai, nes kūrinio negalima taisyti.
Istorinė apžvalga
Akvarele tapyta senovės Tolimuosiuose Rytuose, su baltalų priemaiša – senovės Egipte, Graikijoje, Romoje. Gryna akvarelė Europoje ėmė plisti tik nuo 15 amžiaus. Iki 17 a. dažniausiai taikyta brėžiniams, graviūroms, manuskriptų iliuminacijoms, paveikslų bei sienų tapybos kompozicijų eskizams paspalvinti. Ši funkcija plėtojama iki šiol.
18 a. antroje pusėje akvarelė tapo savarankiška tapybos ir knygų grafikos technika. Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos dailininkai (H. Robert’as, J.‑H. Fragonard’as) nutapė peizažų ant drėgno popieriaus (lakštą užliedavo vieno tono dažų sluoksniu, po to ant dar drėgno tepdavo tamsesnius). 19 a. antrame ketvirtyje Italijoje paplito keliasluoksnė tapymo maniera ant sauso popieriaus (buvo pabrėžiamas skirtingų tonų ir balto popieriaus plotų kontrastas). 19 a. akvarelės galimybėmis meistriškai naudojosi E. Delacroix, H.‑V. Daumier, P. Gavarni (Prancūzija), R. P. Boningtonas, J. M. W. Turneris (Didžioji Britanija), A. F. E. von Menzelis (Vokietija), I. Repinas, M. Vrubelis, V. Surikovas (Rusija). Akvarelę labai išpopuliarino impresionizmo ir postimpresionizmo dailininkai, 19–20 a. sandūroje aktyviai plėtojo įvairių stilistinių krypčių ir manierų dailininkai. 20 a. akvarelė dažnai derinta su guašu, tempera, anglimi, bronzos dažais.
J. M. W. Turner. Oberhofenas, Thuno ežeras (akvarelė, apie 1848, Indianapolio meno muziejus)
Lietuvos dailėje
Lietuvoje akvarelė paplito 18 a.; kūrė P. Smuglevičius, J. Rustemas. 19 a. realistinių, tikslios tapysenos įvairių žanrų kūrinių sukūrė M. E. Andriolis, J. Damelis, Mykolas Kuleša, K. Račinskis, K. Ruseckas, K. Ripinskis, N. Orda, V. Slendzinskis. 20 a. pirmoje pusėje įvairėjo kūrinių stilius (A. Jaroševičius, A. Galdikas, P. Kalpokas, M. Dobužinskis). Akvarelę ypač ištobulino K. Sklėrius.
K. Sklėrius. Prancūzijos peizažas (akvarelė, 1930–31, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus)
20 a. antros pusės vienų akvarelininkų kūryba tradicinės raiškos, susiklosčiusios prieškaryje (Č. Kontrimas, Algirdas Lukštas, 1921–92, Juozas Mikėnas), kitų kūriniuose akivaizdi nauja vaizduosena (K. V. Abramavičius, I. Budrys, P. Porutis, A. Petrulis, P. Stauskas, E. Urbanavičius). Sukurta drąsaus potėpio, netradicinių spalvų urbanistinių peizažų, teminių kompozicijų. Lietuvių dailininkų kūriniuose akvarelė dažnai derinama su kitomis tapybos, grafikos raiškos priemonėmis, sukurta koliažų, mišrios technikos kompozicijų (L. L. Katinas, A. Švėgžda, O. Jablonskis). Lietuvos dailininkų sąjungoje 1964 įkurta akvarelininkų sekcija, 1992 susibūrė akvarelininkų grupė Aqua, rengiamos parodos (nuo 1964 Lietuvos akvarelininkų, nuo 1992 ir grupės Aqua).
J. Martinaitis. Vėjas (akvarelė, 1935, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus)
I. Budrys. Senoji Žemaitija. Darbėnai (akvarelė, 1982, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus)
2972
L. Meškaitytė. Pašvenčio girininkija (akvarelė, 1968, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus)
K. Sklėrius. E. S. Portretas (žmonos Elenos Freybusch‑Sklėrienės portretas; guašas, akvarelė, 1921, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus)