al Fajum (al Fayyūm, al Fajùmas), oazė Egipte, Libijos dykumos šiaurės rytuose, 100 km į pietus nuo Kairo. Plotas apie 1800 km2. Apie 1,7 mln. gyventojų. Centras – al Fajumo miestas. Drėkinimo kanalas iš Nilo. Auginama vilnamedžiai, javai, cukranendrės, daržovės, vaismedžiai, gėlės, tabakas. Oazėje yra žuvingas Karuno ežeras, iš jo vandens gaunama akmens druska. Al Fajumo pietuose kasama akmens anglys ir geležies rūda.
Istorija
Penktame–ketvirtame tūkstantmetyje prieš Kristų oazėje gyvavo neolito laikotarpio kultūra. Egipto Senosios valstybės laikais (apie 2800–apie 2250 pr. Kr.) dievo Sebeko kulto centras, mėgstama diduomenės medžioklių vieta. Vidurinės valstybės laikais, valdant XII dinastijai (1938–apie 1756 pr. Kr.), oazėje įkurtas miestas Šedetas (graikai jį vadino Krokodilopoliu dėl čia garbinto krokodilo pavidalo dievo Sebeko; valdant Ptolemajams ir romėnams Egipto karalienės Arsinojos II garbei vadintas Arsinoja, dabar – al Fajum), pastatyta piramidžių (al Lahune ir Havare) bei šventyklų (Madinat al Fajume, Kasr al Saghoje, Madinat Madi), iškasta drėkinimo kanalų. 3 a. pr. Kr., valdant Ptolemajui I Soterui ir Ptolemajui II Filadelfui, vėl vyko irigaciniai darbai; oazėje apsigyveno nemažai graikų veteranų, buvo puoselėjamos egiptiečių meno tradicijos, plito graikų kultūra. 1887 rasti al Fajumo portretai.