al Mansūras ištremia Averojų (iš Louis Figuier knygos Vies Des Savants Illustrés Du Moyen Âge, išleista 1867 Paryžiuje, Prancūzijos nacionalinė biblioteka)
al Mansras (al-Manṣūr), Abu Jusùfas Jakùbas al Mansras (Abū Yūṣuf Ya‘qūb al-Manṣūr) apie 1160 1199 01 23Marrakeš, Almohadų kalifas (1184–99). Ispanijos ir Šiaurės Afrikos valdovas. Almohadų dinastijos. Valdžią paveldėjo iš tėvo Abu Jakubo Jusufo. Iki 1188 sutvirtino valdžią Šiaurės Afrikoje, vėliau grįžo į Ispaniją ginti valdų nuo Portugalijos ir Kastilijos puldinėjimų (rekonkista), 1195 Alarcoso mūšyje sumušė Kastilijos karaliaus Alfonso VIII kariuomenę ir ilgam panaikino Kastilijos grėsmę (pergalės garbei pasivadino al Mansuru – liet. Nugalėtojas). 1197 nesėkmingai puolė Madridą ir Guadalajarą, vėliau malšino Balearuose įsitvirtinusių Almoravidų, 1195 – alžyriečių sukilimus. Nugalėjęs visus priešus grįžo į Marrakešą. Išgarsėjo viešųjų pastatų, pirmiausia mečečių (Kasba, Kutubija Marrakeše), statyba. Meno, mokslo globėjas. Kurį laiką rėmė filosofą Averojų.
-Abu Jusufas al Mansūras; -Jakubas al Mansūras