Alamkarašãstros (Alamkāra-śāstra), poetikos traktatai, parašyti 4–18 a. sanskritu. Juose nagrinėjami dramos ir poezijos teorijos, estetinio išgyvenimo prigimties, įvairių poetinių stilių, žodžio ir reikšmės santykio, poetinių figūrų sistemos ir kiti klausimai. Traktatuose išryškėjo 3 pagrindinės poetinės tradicijos: rasa (estetinis išgyvenimas), alamkara (kalbos ir stiliaus figūros) ir dhvanis (sugestyvioji reikšmė). Pirmą kartą svarbiausi poetikos principai išdėstyti 4 a. traktate apie dramos meną Natjašastra. 4–5 a. susiformavo alamkaros mokykla, kurios atstovai (Bhamaha, Vamana, Dandinas, Rudrata, Udbhata) analizavo kalbos ir stiliaus figūras rafinuotosios poezijos kūriniuose (kavja). 10–12 a. Anandavardhana ir Bhata Najaka, mėgindami atskleisti poezijos grožio paslaptis, poetikoje iškėlė įtaigumo reikšmę. Dhvani mokymas teigia, kad kai kurioms kalbos ir stiliaus figūroms būdingi sugestyviosios poezijos bruožai. Šie poetikos mokymai turėjo įtakos Indijos poezijos plėtotei.
1014