alãnai (lot. Alani), sarmatų kilmės klajoklių gentys. Osetinų protėviai. Minimi 2 a. pr. Kr. kinų bei 1 a. Romos rašytiniuose šaltiniuose. Gyveno šiauriau Kaukazo, tarp Volgos žemupio ir stepių šiauriau Juodosios jūros. Puldinėjo Partų karalystę ir Romos provincijas Kaukaze. Apie 370 dalį alanų nukariavo hunai, kiti pasitraukė į Panoniją. Iš čia su svebais ir vandalais 406 atsidūrė Galijoje prie Orleano, 409 Pirėnų pusiasalyje prie Valensijos. 429 dalis jų su vandalais persikėlė į Šiaurės Afriką ir sukūrė valstybę, kurią 534 užkariavo Bizantija. Šiaurės Kaukazo alanai iš Bizantijos priėmė krikščionybę, 9–10 a. sukūrė valstybę Alaniją, išsilaikiusią iki mongolų antplūdžio 1238–39; padėjo Bizantijai kovose su turkais seldžiukais.
-Alanija
93