álba (lot. balta), Katalikų Bažnyčios dvasininkų ir patarnautojų liturginis drabužis. Ilgas, platus, baltas, dažniausiai lininis, juosiamas balta virvute su kutais (lot. cingulum) arba juosta. Spalva simbolizuoja ja vilkinčiojo sielos tyrumą, ilgis (iki kulkšnių) – ištvermę, gerus darbus. Dėvima po arnotu; jos negalima pakeisti kamža, kai rengiamasi arnotu ar dalmatika ir kai vietoj arnoto ar dalmatikos dėvima stula. Jei alba apie kaklą ne visai uždengia paprastus drabužius, prieš ją velkantis užsirišamas humerolas. Albas dėvėjo graikų ir romėnų turtingieji. Kaip bažnytinis drabužis dėvimas nuo pirmųjų krikščionybės amžių, liturgijoje naudojamas nuo 5 amžiaus.
alba
Albos apačia ir plačių ilgų rankovių galai nuo 10 a. imti puošti liturginėmis spalvomis ir ornamentais, aukso ir sidabro juostelėmis, antsiuvais. Nuo 17 a. puošta brangiais nėriniais. Nuo 1969 reikalaujama albas siūti tik iš baltos lygios medžiagos, be mezginių, rekomenduojama apačią puošti aplikuotomis įvairių spalvų juostelėmis ar liturginių simbolių ornamentais.