Albãnijos istòrija
Senovės laikai
Antrame tūkstantmetyje prieš Kristų dabartinės Albanijos teritorijoje gyveno spėjami albanų protėviai – ilyrų gentys. Pietų ilyrus labai veikė graikų kultūra. 4–3 a. pr. Kr. ilyrai sukūrė kelias vergovines valstybėles. 168 pr. Kr. Ilyrija tapo Romos provincija, nuo 395 – Bizantijos valda. Apie albanojų gentis, gyvenusias dabartinės Albanijos vidurinėje dalyje, pirmasis 2 a. rašė Aleksandrijos geografas Ptolemajas. 4–5 a. kraštą nuniokojo vestgotai ir hunai, nuo 6 a. pabaigos skverbėsi slavai.
Butrinti teatro griuvėsiai (3–2 a. pr. Kr.)
Viduriniai amžiai
Nuo 9 a., silpnėjant Bizantijai, dėl tos teritorijos varžėsi Bulgarija (9 a. pirmoje pusėje prisijungė didelę jos dalį, 989 užkariavo likusiąją), Serbija, Neapolio karalystė, Venecija. Pietų ilyrų gentys, nors ir veikiamos kitų kultūrų, išlaikė senąją kalbą ir papročius. 11 a. Bizantijos istorijos šaltiniuose minimas albanų vardas. 11–13 a. šalis vėl buvo Bizantijos valdžioje (12 a. pabaigoje–13 a. pradžioje trumpai egzistavo pirmoji albanų kunigaikštystė). Po to daugiau kaip 100 m. Albaniją dalijosi Epyro despotija, Neapolio karalystė, 1347 užkariavo Serbija. Nuo 1388 albanų žemes puldinėję turkai 1430 užkariavo beveik visą Albaniją. 1443 albanai sukilo. Jiems vadovavo kunigaikštis Skanderbegas, kuriam pavyko sukurti nepriklausomą valstybę ir 24 m. sėkmingai gintis nuo turkų. Po jo mirties apie 1479 Turkija vėl užkariavo Albaniją (išskyrus kalnų rajonus ir kelis Venecijai tuo metu priklausiusius pajūrio miestus).
Gjirokastërio tvirtovė (13 a., perstatyta 1812; dabar Ginklų muziejus)
Osmanų imperijos valdžioje
Osmanų imperijos valdžia Albanijoje rėmėsi vadinamąja timarų (didelių žemės valdų, skiriamų pašoms – albanų feodalams, atsisakiusiems krikščionybės ir priėmusiems islamą) sistema. Turkijos užkariautos Albanijos ryšiai su Europa nutrūko. Turkų priespauda stabdė ūkio, prekybos ir kultūros plėtrą. Apie 1/4 albanų emigravo, likusieji sukildavo (1481, 1537, 1708–11). Siekdami palaužti albanų pasipriešinimą (iš dalies motyvuotą religinių paskatų) turkai pradėjo prievarta islaminti šalį. Dėl smurto ir didžiulių mokesčių, kuriuos privalėjo mokėti krikščionys, iki 17 a. pabaigos 3/4 albanų priėmė islamą. Susilpnėjus Osmanų imperijai 18 a. pabaigoje Albanijoje susidarė du valstybiniai junginiai, faktiškai nepriklausomi nuo turkų valdžios: Šiaurės Albanija su centru Škoderyje, valdoma Bushati giminės pašų (1757–1831), ir Ali Pašos Tepeleniečio valdoma (1788–1822) Pietų Albanija (centras Janina) su kai kuriomis Graikijos ir Makedonijos žemėmis. Šias valstybes turkai panaikino ir 1831 likvidavo timarų sistemą. Ekonominė ir socialinė galia perėjo žemės savininkams bėjams, kalnų rajonuose – genčių vadams bairaktarams (ten iki 20 a. pradžios išliko gimininės santvarkos liekanų).
albanų sukilėliai (20 a. pradžia)
19 a. viduryje albanų nacionalinio išsivadavimo judėjimas sustiprėjo. Į sultono bandymus sustiprinti turkų valdžią albanai atsakydavo sukilimais. 1878 Berlyno kongreso nutarimas atiduoti dalį Albanijos žemių Juodkalnijai ir Graikijai sukėlė albanų nepasitenkinimą. 1878 06 10 Prizrene susirinkę albanų tautos atstovai įkūrė Prizreno lygą, kuri siekė sujungti visas Albanijos žemes, priklausančias keturiems vilajetams (sritims), ir sukurti autonominę Albanijos valstybę Osmanų imperijoje. Iš pradžių turkai rėmė lygą, tačiau išgąsdinti tautinių siekių masto (1881 pradžioje lygos vadovybė pasiskelbė laikinąja Albanijos vyriausybe) 1881 ją panaikino, bet tai nesustabdė albanų išsivadavimo judėjimo. Į valdžią 1908 atėję jaunaturkiai reikalaujamos autonomijos nesuteikė. 1911 ir 1912 albanų sukilimai privertė turkus pradėti derybas, kurias nutraukė I Balkanų karas (1912–13). Šalį okupavo Graikija, Juodkalnija ir Serbija, kurios siekė pasidalyti Albanijos teritoriją.
Nepriklausomybės laikotarpis
Albanų atstovų kongresas Vlorё 1912 11 28 paskelbė Albanijos nepriklausomybės deklaraciją, buvo sudaryta laikinoji vyriausybė. Didžiųjų Europos valstybių konferencija (1912 12) Londone nutarė sukurti autonominę Albaniją, pavaldžią Turkijai, 1913 07 pripažino Albanijos nepriklausomybę (didžiųjų valstybių globoje). Šalies valdovu 1914 03 paskirtas vokiečių princas W. Wiedas. Apie pusė albanų gyvenamų žemių liko už valstybės ribų (Kosovas atiteko Serbijai, didžioji dalis Epyro – Graikijai).
Per Pirmąjį pasaulinį karą Albanijos teritorija buvo okupuota Austrijos-Vengrijos, Prancūzijos, Italijos, Graikijos, Juodkalnijos, Serbijos kariuomenių. Paryžiaus taikos konferencijoje (1919 01 18–1920 01 21) Jungtinės Amerikos Valstijos atmetė Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir Italijos siūlymą padalyti Albanijos žemes gretimoms valstybėms. 1920 12 17 Albanija priimta į Tautų Sąjungą.
Zogas I (kairėje) ir Italijos užsienio reikalų ministras Galeazzo Ciano (1937)
1920–23 Albanijos vyriausybėms vadovavo A. Zogu, atstovaujantis stambiesiems žemės savininkams bėjams ir genčių bairaktarams. Jis vengė ekonominių ir politinių reformų. Po 1924 birželio perversmo valdžią paėmusi liberali F. S. Noli vyriausybė parengė demokratinių reformų programą. 1924 pabaigoje ją nuvertė A. Zogu vadovaujama kariuomenė. 1925 A. Zogu tapo prezidentu, 1928 pasiskelbė karaliumi (Zogas I) ir įvedė šalyje diktatūrą. Jo iniciatyva pasirašytos sutartys su Italija: 1926 Albanija įsipareigojo be Italijos žinios nesudaryti karinių ir politinių sutarčių su kitomis šalimis; 1927 sutartimi Italija pradėjo kontroliuoti Albanijos karines pajėgas, 1936 susitarimu įsipareigojo teikti kreditus (už tai gavo naftos koncesijų ir teisę statyti Albanijoje karinius įtvirtinimus). Albanija tapo politiniu, ekonominiu ir kariniu atžvilgiu priklausoma nuo Italijos. Gautos finansinės paramos nepakako ekonomikai pertvarkyti, nebuvo išspręstas svarbiausias šaliai – žemės reformos – klausimas.
1940 04 Italija okupavo Albaniją ir nuvertusi Zogą I (šis mėgino suartinti Albaniją su Didžiąja Britanija) pagal asmeninę uniją ją prisijungė. Po Italijos kapituliacijos Antrajame pasauliniame kare (1943 09 10) Albaniją užėmė Vokietijos kariuomenė.
Komunistinis režimas
Per II pasaulinį karą Albanijoje vyko aktyvus pasipriešinimo judėjimas. 1941 įkurta Albanijos komunistų partija 1942 įsteigė Nacionalinio išsivadavimo frontą. Jis kovojo ne tik su okupantais, bet ir su kitomis pasipriešinimo jėgomis – demokratiniu Nacionaliniu frontu ir monarchistine Teisėtumo partija. Komunistai 1944 05 24 įkūrė Albanijos antifašistinę nacionalinio išsivadavimo tarybą, kuri 1944 10 20 pasiskelbė Laikinąja demokratine vyriausybe. Komunistų kontroliuojamos karinės pajėgos 1944 11 29 užėmė visą Albanijos teritoriją.
Albanijos komunistų partija, 1948 pavadinta Albanijos darbo partija, valdė šalį iki 1991. Jos iniciatyva įvykdyta radikali žemės reforma, nacionalizuota pramonė, bankai, prekybos įmonės, užsienio nuosavybė. Albanija rėmėsi didele kitų komunistinių šalių – Jugoslavijos (1944–48; po II pasaulinio karo Albanijos komunistų partijoje būta Albanijos unijos su Jugoslavija šalininkų), SSRS (1948–61), Kinijos (1961–78) ekonomine ir finansine pagalba.
1949 Albanija priimta į Ekonominės savitarpio pagalbos tarybą (ESPT), 1955 į Jungtines Tautas, Varšuvos sutarties organizaciją. E. Hoxhos vadovaujama Albanijos darbo partija po 1960 nutraukė ryšius su dauguma kitų komunistinių partijų (prasidėjus destalinizacijai kaltino jas marksizmo-leninizmo išdavimu), 1961 – diplomatinius santykius ir su SSRS. Nuo 1962 Albanija nedalyvavo ESPT veikloje, nors formaliai liko jos nare. 1968 pasitraukė iš Varšuvos sutarties (faktiškai jos veikloje nedalyvavo nuo 1961). Vienintelė iš Europos šalių Helsinkyje nepasirašė Saugumo ir bendradarbiavimo Europoje pasitarimo Baigiamojo akto (1975). 1978 nutraukė santykius su Kinija ir liko izoliuotu stalinizmo bastionu Europoje. Valstybės saugumo direktoratas (Sigurimi) persekiojo politinius oponentus. Uždraustos kelionės į užsienį. 1967 uždaryti visi (musulmonų ir krikščionių) maldos namai. Netekus komunistinių šalių paramos nuolatos blogėjo šalies ekonominė padėtis.
Kinijos delegacija Tiranos oro uoste: antras iš kairės – E. Hoxha, trečias – Kinijos vyriausybės vadovas Džou Enlai (1963)
1985 po E. Hoxhos mirties Albanijos darbo partijos vadovu tapęs R. Alia bandė išsaugoti komunistinį režimą pamažu jį reformuodamas. Albanija užmezgė diplomatinius santykius su Vakarų šalimis. Leista veikti kai kuriems užsienio investuotojams.
Pokomunistinis laikotarpis
Komunistinių režimų žlugimas Rytų Europoje (1989) ir kritiška šalies ekonomikos būklė skatino Albanijos visuomenės dalį reikalauti greitesnių demokratinių reformų. R. Alia apribojo Sigurimi galią, grąžino tikėjimo laisvę, leido Albanijos piliečiams vykti į užsienį. 1990 pabaigoje leista veikti politinėms partijoms. Albanijos darbo partija 1991 03 dar laimėjo rinkimus į parlamentą, kuris prezidentu išrinko R. Alią. 1991 04 priimta laikinoji konstitucija. 1991 Albanija pasirašė Helsinkio pasitarimo Baigiamąjį aktą, 1992 tapo Islamo šalių konferencijos nare. Dėl politinio, ekonominio, socialinio nestabilumo stiprėjančių opozicinių jėgų pastangomis 1992 vėl įvyko rinkimai. Juos laimėjo stipriausia iš opozicinių Albanijos demokratinė partija. Jos vadovas S. Berisha tapo šalies prezidentu. 1996 rinkimus vėl laimėjo Albanijos demokratinė partija. Opozicinės partijos, pirmiausia Albanijos socialistų partija (reformuota Albanijos darbo partija), boikotavo parlamentą, kuris 1997 03 perrinko S. Berishą prezidentu. Dėl ekonominės suirutės bei politinių skandalų (vyriausybės nariai kaltinti finansinėmis machinacijomis) 1997 03 kilo masiniai neramumai ir ginkluoti susirėmimai. Siekdamas išvengti pilietinio karo S. Berisha sudarė koalicinę vyriausybę. Pirmalaikius rinkimus 1997 06 29 laimėjo socialistai. S. Berishai atsistatydinus prezidentu išrinktas socialistų vadovas R. Mejdani (ėjo pareigas iki 2002). Ūkio suirutė 1998 gilėjo. Padėtį komplikavo pabėgėliai iš Kosovo. Jau nuo 9 dešimtmečio pabaigos blogi santykiai su Jugoslavija (1989 ji panaikino Kosovo autonomiją) dar paaštrėjo per 1999 03–06 Kosovo krizę.
Albanija 21 amžiuje
2001 parlamento rinkimus vėl laimėjo socialistai (ministras pirmininkas 2002–05 Fatosas Nano), po 2005 rinkimų valdžią perėmė demokratinės partijos vadovaujama opozicinių partijų koalicija (vyriausybei 2005–13 vadovavo buvęs prezidentas Sali Berisha; demokratai laimėjo ir 2009 rinkimus). Albanija viena pirmųjų pripažino albanų gyvenamo Kosovo 2008 02 17 nepriklausomybės deklaraciją. 2009 04 tapo NATO nare. 2009 04 24 oficialiai kreipėsi į Europos Sąjungą su prašymu priimti į šią organizaciją (nuo 2014 06 – šalis kandidatė). 2013, 2017 ir 2021 parlamento rinkimus laimėjo socialistai (vyriausybei nuo 2013 vadovauja partijos lyderis Edi Rama). 2018 06 Europos Sąjungos Bendrųjų reikalų taryba teigiamai įvertino Albanijos padarytą pažangą įgyvendinant demokratines reformas (pirmiausia kovojant su korupcija ir organizuotu nusikalstamumu) ir numatė 2019 06 pradėti su ja stojimo derybas. 2019 03 keli tūkstančiai opozicijos protestuotojų prie parlamento reikalavo, kad atsistatydintų korupcija ir ryšiais su organizuotu nusikalstamumu kaltinama vyriausybė ir būtų surengti pirmalaikiai rinkimai; valdžios teigimu, tokie veiksmai trukdo šalies pastangoms tapti Europos Sąjungos nare. 2019 11 Albaniją ištiko 6,4 balo stiprumo žemės drebėjimas (žuvo 51 žmogus, apie 3000 sužeista).
Albanijos prezidentai: Alfredas Moisiu (2002–07), Bamiras Topi (2007–12), Bujaras Nishani (2012–17; visi trys atstovavo Demokratų partijai), Iliras Meta (2017–22, socialistas), Bajramas Begajus (nuo 2022, formaliai nepriklausomas, iškeltas Socialistų partijos).
Jungtinių Tautų (1955), Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (1991), Islamo bendradarbiavimo organizacijos (1992), Europos Tarybos (1995), Pasaulio prekybos organizacijos (2000) narė.
2271
Albanijos konstitucinė santvarka
Albanijos partijos ir profsąjungos