Albãnijos teãtras. Albanų folklorinio teatro ištakos – ilyrų genčių kultūroje. Jie buvo perėmę vaidinimų tradicijas iš senovės graikų kolonijų (Dalmatijos provincijoje išliko teatro pastatų liekanų). Albanijos folkloriniam teatrui – liaudiškajam skečui (su marionečių bei šešėlių teatro detalėmis ir šokio bei pantomimos elementais) buvo būdinga improvizacija, žiūrovų įtraukimas į veiksmą. Vaidino dažniausiai privačiuose namuose tik vyrai arba tik moterys; vaidinama buvo t. p. tik vyrams arba tik moterims. Burleskų ar moralinių satyrų siužetuose atsispindėjo albanų kasdienio gyvenimo ir istoriniai įvykiai, legendos (Skanderbego žygiai). Originali šio teatro išraiška – gyvieji paveikslai, vadinti žaidimu audimo staklėmis, ir Lozoriaus šventė, kur dainos ir šokiai buvo lydimi veiksmo scenų. 19 a. teatras albanų tautai tapo priemone protestui prieš turkų okupacinę valdžią bei dvasininkiją reikšti. Kaip alternatyvą šiam teatrui jėzuitai įkūrė religinę edukacinę teatro trupę katalikų mokykloje Škoderyje; 1880 pastatyta L. Martini (1830–1923) religinė drama Kalėdų naktis. 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje kūrėsi teatro mėgėjų trupės (K. Hoxhi būrelis), statė albanų (A. Z. Çajupi, 1866–1930; M. Grameno, 1872–1931; F. Noli, 1880 ar 1882–1965) ir užsienio (W. Shakespeare’o) dramaturgų pjeses. Po I pasaulinio karo teatro mėgėjų trupės susibūrė Tiranoje, Elbasane, Durrёse ir kituose miestuose, buvo steigiamos nacionalinio teatro draugijos: Škoderyje – Brolybė, Albanų priesaika, Korçё – Mano draugas, Korçë jaunimas. Į Albanijos teatrų repertuarą buvo įtraukiami jaunųjų albanų (K. Floqi, 1873–1949; F. Postoli, 1889–1927; H. Stermili, 1895–1953) bei užsienio (W. Shakespeare’o, H. Ibseno) dramaturgų kūriniai. Vaidino aktoriai mėgėjai: L. Kovaci (1903–66), A. Moissi (1880–1935; vėliau vaidinęs Europos teatruose), Z. Yubani (1910–58). Teatro draugijų veikloje dalyvavo režisieriai: S. Mio, A. Skanjeti (pirmieji profesionalai Albanijos teatre), scenografai K. Idromeni, V. Mio. Per II pasaulinį karą ir po jo Albanijos teatrai sumenko, susikūrė savitas, vadinamasis partizanų teatras (skečai, intermedijos), buvo statomi šešėlių teatro bei pantomimos vaidinimai. 1944 Tiranoje įsteigta dramos mokykla (ruošė profesionalius aktorius), 1945 – profesionalus valstybinis teatras (dabar Liaudies teatras), 1959 – A. Moissi aukštoji teatro mokykla, 1966 – menų institutas. Nuo 1949 veikė aktorių trupės Škoderyje, nuo 1950 – Korçё, nuo 1953 – Durrёse. Susikūrė populiarūs Albanijos estrados teatrai (būdinga ryški satyrinė tendencija). Veikia apie 10 profesionalių teatrų, daug mėgėjiškų trupių. Žymiausi šiuolaikiniai albanų teatro dramaturgai: K. Jakova (g. 1917), B. Levonja (1922–68), L. Papa, S. Pitarka; režisieriai: P. Stillu (1914–70), A. Pano (g. 1923), D. Perani, S. Fanko, A. Shkreli (g. 1938); aktoriai: S. Prosi (1920–85), N. Frashёri (1923–75), M. Logoreci, V. Manushi, T. Kurti, P. Gjoka (g. 1913), K. Roshi, P. Raidhi.
237
Albanijos kultūra
Albanijos konstitucinė santvarka
Albanijos partijos ir profsąjungos