Albrecht Ritschl

Ritschl Albrecht (Albrechtas Rčlis) 1822 03 25Berlynas 1889 03 20Göttingen, Vokietijos protestantų teologas. Vienas žymiausių 19 a. vokiečių teologų, ankstyvosios liberaliosios teologijos atstovų. Studijavo teologiją ir filosofiją Bonos, Hallės ir Tübingeno universitetuose. Dėstė dogmatiką Bonos (nuo 1846) ir Göttingeno (1864–89) universitetuose; profesorius (1852). Atmetė G. W. F. Hegelio spekuliatyviąją teologiją ir pasisakė prieš metafizinę Dievo sampratą. Teigė, kad Dievas nėra absoliutas, kad Dievas pasirodo tik per santykį su žmonėmis, veikdamas jo naudai, kad apie Dievą neįmanoma pateikti jokių neutralaus, objektyviojo pažinimo teiginių kaip moksle (faktų teiginiai), kad religinis pažinimas kitoks, todėl teologija turi būti grindžiama vien vertės teiginiais. Pabrėžė, kad Dievas yra meilė, o rūstybė, prakeikimas jam nebūdingi. Jėzaus Kristaus atžvilgiu, A. Ritschlį domino tik jo veikla, bet ne asmuo; atmetė daugelį tradicinių mokymų, kaip gimimas iš Mergelės Marijos, prisikėlimas, žengimas į dangų. A. Ritschlis laikė nepriimtina Jėzaus Kristaus dvejopos prigimties sampratą (Jėzus Kristus – visiškai Dievas ir visiškai žmogus): Jėzus Kristus pats neteigė esąs Dievas, dieviškumas jam buvo priskirtas krikščionių bendruomenės, patyrusios jo meilę, malonę ir ištikimybę. Kitaip nei F. D. E. Schleiermacheris, A. Ritschlis rėmėsi ne individo religine savimone, bet Jėzaus Kristaus veikimu ir įtaka istorijai. Nuodėmę laikė nežinojimo ir atskirties nuo Dievo padariniu, atmetė gimtosios nuodėmės ir Dievo bausmės sampratą. Teigė, kad žmogus moraliai yra laisvas ir tą laisvę būtina stiprinti. Jėzus Kristus kentėjo ir mirė ne dėl to, kad mus atpirktų, o kad parodytų tikėjimo ir paklusnumo pavyzdį; atpirkimas įvyksta per kaltės Dievui jausmo panaikinimą, žmogui sueinant į bendrystę su Dievu. Ypač pabrėžė krikščionybės socialinį aspektą: tik bendruomenėje individas patiria atpirkimą ir bendrystę su Dievu; šią bendrystę apibūdinti ir esanti pagr. teologijos užduotis. Griežtai kritikavo individualistines mistines patirtis, bėgimą nuo pasaulio. Dievo karalystės sampratą laikė žmogaus išganymo centru. Išganymą laikė galutiniu žmogaus tikslu; jis suvokiamas kaip etinė pažanga, pasireiškianti meile artimui ir pasaulietiniu darbu. Svarbiausi veikalai: Krikščioniškas mokymas apie nuteisinimą ir sutaikymą (Die christliche Lehre von der Rechtfertigung und Versöhnung 3 t. 1870–74), Krikščioniškos religijos pamoka (Unterricht in der christlichen Religion 1875); Pietizmo istorija (Geschichte des Pietismus 2 t. 1880–86); Teologija ir metafizika (Theologie und Metaphysik 1881). A. Ritschlio mokyklos atstovai: F. Kattenbuschas, A. Harnackas, W. Hermannas (1846–1922) ir kiti.

473