albumnai (lot. albumen, kilm. albuminis – baltymas), paprastųjų, vandenyje tirpių baltymų grupė. Jų yra augalų ir gyvūnų audiniuose, ypač daug kraujo plazmoje (sudaro 55–62 % visų kraujo plazmos baltymų), piene (laktalbuminas), kiaušiniuose (ovalbuminas), raumenyse (mioalbuminas), augalų sėklose (leguminas). Albuminus sudaro ilga polipeptidinė grandinė, turinti daug neigiamo krūvio aminorūgščių, todėl albuminai lengvai prisijungia vandenį ir įvairius jonus. Albuminai padeda palaikyti kraujo onkotinį slėgį, pastovią vandenilio jonų koncentraciją, geba prisijungti kraujuje netirpias ar mažai tirpias medžiagas (bilirubiną, riebalų rūgštis, steroidinius hormonus, kalcį, kai kuriuos vaistus) ir išnešioti jas po organizmą. Albuminai sintetinami kepenyse, jų kiekis žmogaus kraujo plazmoje – 40–50 g/l. Padidėjus kapiliarų pralaidumui (uždegimo metu) daugiau albuminų pereina į tarpląstelinį skystį (su jais natrio jonai Na+ ir vanduo), jų koncentracija kraujo plazmoje sumažėja (hipoalbuminemija), atsiranda pabrinkimai – edemos. Hipoalbuminemija būna ir sutrikus albuminus sintetinančių kepenų parenchiminių ląstelių funkcijai (toksiniai hepatitai, kepenų cirozė), badaujant, nukraujavus, po nudegimo, padidėjus kapiliarų pralaidumui inkstų kūnelyje (šlapime atsiranda baltymų – proteinurija).
2519