medžiagų distiliavimo krosnis
alchèmija (vid. a. lot. alchymia < arab. al-kīmiyā’), medžiagų cheminių kitimų tyrimų kryptis, kuria siekta vienas medžiagas paversti kitomis, ypač paprastus metalus tauriaisiais (auksu, sidabru). Savo darbus alchemikai vadino nepakeičiamu mokslu (scientia immutabilis). Alchemikų idėjos susiformavo iš amatininkų sukaupto patyrimo perdirbant ir gaminant įvairias medžiagas, ypač gaunant metalus iš rūdų ir lydant lydinius, kai vykstant cheminiams procesams medžiagų išvaizda ir savybės visiškai pasikeičia. Alchemikai rėmėsi antikos filosofų idėjomis apie medžiagų sudedamąsias dalis – elementus (stichijas) – ugnį, vandenį, žemę ir orą, t. p. ankstyvosios krikščionybės filosofų mokymu, kad visa, kas yra gamtoje, kinta, tobulėja. Aleksandrijos alchemikai manė, kad visi metalai susideda iš gyvsidabrio ir sieros (vėlesniais amžiais buvo kalbama dar apie trečią elementą – druską), o kuo metalas tauresnis, tuo mažiau jis turi sieros.
Tauriesiems metalams gauti iš netauriųjų reikia pašalinti iš jų sierą, o tai galima padaryti naudojant vadinamą filosofinį akmenį, kurio paieškos ir buvo vienas alchemikų tikslų.
Alchemikai ne tik ieškojo transformacijos būdų auksui gauti iš kitų metalų, bet norėjo sukurti naujas medžiagas: almagestą (universalųjį tirpiklį), panacėją (vaistą nuo visų ligų), gyvybės eliksyrą. Alchemikų bandymų ir receptų aprašymai alegoriški, turi magijos elementų, medžiagų pavadinimai dažnai užšifruoti. Nors siekta nerealių tikslų, alchemikai surado arba patobulino daugelio cheminių medžiagų (rūgščių, druskų) gavimo ir gryninimo būdus, nustatė jų savybes, atrado ar ištobulino įvairius cheminius procesus (kristalizavimą, distiliavimą), sukonstravo laboratorinės įrangos, pagamino stiklinių ir fajansinių indų, žnyplių, piltuvėlių, grūstuvių, smėlio ir vandens vonių, filtrų (iš plaukų ir audeklo), krosnelių. Alchemikai atrado kai kuriuos cheminius elementus (stibį, cinką, fosforą). Jų sukaupta informacija apie medžiagas ir jų kitimus, nors ir netiksli bei supainiota, buvo atrama tolesnei chemijos raidai.
15 a. knygos Ymage de Vie puslapis apie alcheminius procesus
Istorija
Alchemija susiformavo Aleksandrijoje (Egiptas), gyvavo 4–16 a., 11–12 a. per Ispaniją ir Bizantiją pateko į Vakarų Europą, kur labiausiai suklestėjo. Žymiausi alchemikai buvo graikas Zosimas Panopolietis, dirbęs Aleksandrijoje 6 a., arabai Džabiras ibn Chajanas, gyvenęs 9–10 a., savo traktatuose surašęs to meto chemijos žinias, medikai ir filosofai Abu ar Razi (850–923), Avicena, Averojus, Vakarų Europoje teologai ir filosofai Raimundas Lulijus, Arnoldas Vilanovietis (1250–1313), Albertas Didysis, R. Baconas, vokiečių vienuolis Bazilijus Valentinas (gyvenęs 15 ar 16 a. ir parašęs alchemiją apibendrinančių traktatų). Alchemikus globojo karaliai ir didikai. 16 a. alchemija užleido vietą racionalesnėms chemijos kryptims: jatrochemijai, taikiusiai chemines medžiagas vaistams (gydytojas Paracelsas), metalurgijai (G. Agricola).