aleatòrika (lot. aleatorius – lošimo, lošiamasis), 20 a. muzikos komponavimo būdas, pagrįstas atsitiktinumo principu. Kompozitorius tiksliai nefiksuoja, kaip kūrinys turi skambėti; galutinę kūrinio sandarą ir detalią faktūrą formuoja atlikėjas.
Rūšys
Aleatorika būna ribotoji (kontroliuojamoji) ir absoliučioji (totalinė). Ribotosios aleatorikos kūrinio forma yra stabili. Kompozitorius numato kūrinio visumos ir jo dalių bendrą skambėjimo pobūdį, atlikėjams palieka savo nuožiūra detalizuoti kūrinio epizodų faktūrą. Aleatorika gali būti taikoma tik kūrinio formai – tiksliai užrašytus kūrinio fragmentus atlikėjas savo nuožiūra laisvai surikiuoja prieš arba atlikdamas kūrinį. Absoliučiosios aleatorikos kūrėjai renkasi visišką atsitiktinumą ir atlikėjų laisvę. Vyksta kolektyvinė improvizacija, keli orkestrai griežia vienu metu kiekvienas ką kita ir panašiai. Kompozitoriai vietoj tradicinių notacijos ženklų vartoja grafinius simbolius (muzikos grafiką), kuriuos atlikėjai laisvai interpretuoja. Kai kada kūrėjai kūrinio elementus ir sandarą pasirenka ekspromtu (pvz., mėtydami lošimo kauliuką).
Istorija
Aleatorika susiklostė kaip reakcija prieš griežtai reglamentuotą dodekafoninę bei poliserijinę techniką. 20 a. 6 dešimtmečio pradžioje Jungtinių Amerikos Valstijų kompozitorius J. Cage’as pavartojo formos aleatorikos bei absoliučiosios aleatorikos principus kompozicijose radijo imtuvams, koncerte fortepijonui Permainų muzika (Music of Changes). Absoliučiąją aleatoriką vartojo J. Cage’as, K. Stockhausenas, S. Bussotti, ribotąją aleatoriką – P. Boulezas, H. Pousseuras, W. Lutosławskis.
Aleatorika Lietuvos muzikoje
Lietuvoje aleatorika (daugiausia ribotoji) taikoma nuo 7 dešimtmečio antros pusės. Pirmuosius aleatoriškus kūrinius sukūrė V. Montvila, F. R. Bajoras, V. Barkauskas, E. Balsys. Vėliau aleatorika atsirado J. Juozapaičio, V. Jurgučio, M. Urbaičio kūryboje. Nuo 7 dešimtmečio pabaigos aleatorika dažniausia A. Rekašiaus kūryboje.
2990
3143