Ranković Aleksandar (Aleksandras Ránkovičius) 1909 11 23Draževac (prie Belgrado) 1983 08 19Dubrovnik, Jugoslavijos komunistų veikėjas. Nuo 1928 Jugoslavijos komunistų partijos (nuo 1952 Jugoslavijos komunistų sąjunga), nuo 1937 – jos Centro komiteto politinio biuro narys. Per II pasaulinį karą 1941 suimtas gestapo, išlaisvintas per komunistinių partizanų surengtą antpuolį. Vienas artimiausių J. Tito bendražygių. 1946–66 vidaus reikalų ministras (kartu ir Valstybės saugumo valdybos bei karinės žvalgybos vadovas). Vadovavo represijoms prieš ustašius ir četnikus. Per 1948 kilusį Jugoslavijos ir SSRS komunistų partijų konfliktą kovojo su promaskvietiškos linijos šalininkais. Nuo 6 dešimtmečio vidurio, priešindamasis bandymams reformuoti Jugoslavijos komunistų sąjungą, siekė dar labiau centralizuoti ir partinę, ir valstybinę valdžią. Nuo 1956 Sąjunginės vykdomosios večės pirmininko pavaduotojas (vicepremjeras). J. Tito savo rezidencijoje Belgrade radus pasiklausymo aparatūrą A. Rankovićius 1966 buvo pašalintas iš Jugoslavijos komunistų sąjungos ir nušalintas nuo politinio gyvenimo.
A. Rankovićius (kairėje) su kitais komunistinės Jugoslavijos vadovais (iš kairės į dešinę) J. Tito, M. Djilasu, E. Kardelju (Bosnija, 1953 11 30)