Aleksandr Lisicyn

Lisicyn Aleksandr (Александр Лисицын, Aleksandras Liscynas) 1923 07 03Novoderevensko rajonas, (Oriolo sritis) 2020 02 11Maskva, rusų geologas. Antrojo pasaulinio karo dalyvis. 1950 baigęs Maskvos Sergo Ordžonikidzės geologinės žvalgybos institutą dirbo Rusijos mokslų akademijos Petro Širšovo okeanologijos institute (1965-87 direktoriaus pavaduotojas, 1966–2020 jo įsteigtos Fizikinių geologinių tyrimų laboratorijos vedėjas); profesorius (1974). 25 jūrinių ekspedicijų dalyvis, 20 jūrinių ekpedicijų (iš jų 3 tarptautinių) vadovas (1972–2007), kasmetinių ekspedicijų į Rusijos europinės dalies jūras ir Šiaurės Atlantą rengėjas ir mokslinis vadovas (2007–2020); pirmasis Rusijos geologas dalyvavęs vandenyno dugno giluminio gręžimo tarptautinėje ekspedicijoje Glomar Challenger (1969). 1978 vadovavo jūrinei ekspedicijai Baltijos jūroje, jos rezultatai paskelbti monografijose Nuosėdų susidarymas Baltijos jūroje (1981) ir Nuosėdinio proceso Baltijos jūroje geochemija (1986). Rusijos mokslų akademijos narys (1994).

Aleksandr Lisicyn

Moksliniai tyrimai

Suspensijų ir nuosėdinės medžiagos srautų tyrimų (dabartinių nuosėdų vandenynuose tyrimo nauja kryptis) pradininkas (1964), 1974–78 sukūrė naujas pažiūras apie dabartinę vandenynų sedimentologiją, pritaikė dugno nuosėdų migracijai ir kaupimuisi kiekybinį įvertinimą (kiekybinė sedimentologija). Paleookeanologijos vienas kūrėjų. Nuo 1972 vadovavo povandeninių hidrotermų ir endogeninės medžiagos poveikio globalinei sedimentacijai bei besiformuojančioms nuosėdoms tyrimams. Globalios dabartinės sedimentacijos teorijos, paremtos zoninio nuosėdų formavimosi principais, autorius. Nustatė, kaip ir kodėl vandenynuose susidaro didelio energetinio potencialo nuosėdų storymės. Apibendrino duomenis apie Pasaulinio vandenyno ledyninę sedimentaciją, dalyvavo rengiant Antarktidos atlasą bei 10 tomų monografiją Okeanologija (1977–80). 1993–2007 jo vadovaujamų ekspedicijų Arktikoje tyrimai leido išvystyti marginalinių filtrų (užlaikančių iki 93 % upių nuosėdų ir taršos) koncepciją, pagrįsti ledyninės sedimentacijos Pasauliniame vandenyne mokslą, sukurti angliavandenilių žaliavos telkinių žemyno šlaito papėdėje prognozės sedimentologinę teoriją.

Paskelbė daugiau kaip 500 mokslinių straipsnių, 41 monografiją.

Svarbiausi veikalai

Nuosėdų susidarymas vandenynuose (1974), Okeaninės sedimentacijos procesai (1978), Geologinė vandenyno istorija (1980), Nuosėdų susidarymas Baltijos jūroje (1981), Nuosėdinio proceso Baltijos jūroje geochemija (1986), Lavininė sedimentacija ir nuosėdų kaupimosi pertraukos jūrose ir vandenynuose (1988), Ledyninė sedimentacija Pasauliniame vandenyne (1994), Metalingosios Indijos vandenyno nuosėdos (1987), Baltosios jūros sistema (Sistema Belogo morja 2 t, 2010–13, su kitais).

643