Aleksandr Tairov

Tairov Aleksandr (rus. Александр Таиров; Aleksandras Tarovas), tikr. Kornblit 1885 07 06Romnai 1950 09 25Maskva, rusų teatro režisierius, aktorius. Gimė žydų šeimoje. Nuo 1904 vaidino (debiutinis vaidmuo – Petia Trofimovas spektaklyje A. Čechovo Vyšnių sodas, vaidino V. Mejerholdo režisuotuose spektakliuose: Žydroji kaukė – A. Bloko Balaganėlis, Elgeta – M. Maeterlincko Sesuo Beatrisė, abu 1906), nuo 1907 režisavo spektaklius Rusijos miestuose (pirmieji spektakliai – W. Shakespeare’o Hamletas 1907, A. Čechovo Dėdė Vania 1908). 1913 baigė Sankt Peterburgo imperatoriškąjį universitetą (teisę). 1914 Maskvoje su A. Koonen ir kitais įkūrė Kamerinį teatrą, buvo jo meno vadovas. 1949 A. Tairovas iš teatro buvo atleistas (apkaltintas kosmopolitizmu ir formalizmu), teatras uždarytas.

Aleksandr Tairov

A. Tairov. Spektaklio A. Ch. Lecocqo Žiroflė Žiroflia scena (1922, dailininkas G. Jakulovas, Kamerinis teatras Maskvoje)

A. Tairov. Spektaklio J.‑B. Racine’o Fedra scena (1922, dailininkas Aleksandras Vesninas; iš dešinės Fedra – A. Koonen; Kamerinis teatras Maskvoje)

Svarbesni spektakliai: Kalidasos Šakuntala (1914), P.‑A. de Beaumarchais Figaro vedybos (1915), A. Schnitzlerio pantomima Pjeretės šydas, I. Annenskio Kitaroidas Tamiras (abu 1916), O. Wilde’o Salomėja (1917), E. Scribe’o, E. Legouvé Adrienne Lecouvreur (1919), Princesė Brambila (pagal E. T. A. Hoffmanną), P. Claudelio Apreiškimas (abu 1920), W. Shakespeare’o Romeo ir Džuljeta (1921), J.‑B. Racine’o Fedra (1922), A. Ch. Lecocqo Žiroflė Žiroflia (1922) ir Diena ir naktis (1926), A. Ostrovskio Audra, G. B. Shaw Šventoji Joana (abu 1924), E. O’Neillo Gauruotoji beždžionė, Meilė po guobomis (abu 1926) ir Juodaodis (1929), B. Brechto Elgetų opera (1930, Rusijoje pastatyta pirmą kartą), Mykolos Kulišo Patetinė sonata (1931), V. Višnevskio Optimistinė tragedija (1933), Egipto naktys (1934, pagal G. B. Shaw, A. Puškiną, W. Shakespeare’ą), Madam Bovari (1940, pagal G. Flaubert’ą).

Režisūrai būdinga romantinė herojinė tematika, raiškus teatrališkumas, stilizacija. A. Tairovas kūrė vadinamąjį sintetinį teatrą: itin pabrėžė muziką, scenografiją, kostiumus, apšvietimą, ritmą, atsisakė vadinamosios scenos dėžutės principo (veiksmas vienu metu vyko keliose vietose). Laikomas vienu žymiausių Europos teatro reformatorių, kūryba turėjo įtakos Rusijos ir pasaulio teatro raidai.

Parašė knygą Režisieriaus užrašai (Zapiski režissjora 1921), straipsnių apie teatrą (rinkinys Režisieriaus užrašai. Straipsniai. Pokalbiai. Kalbos. Laiškai / Zapiski režissjora. Stat′i. Besedy. Reči. Pis′ma, išleistas 1970).

1706

L: J. Golovaščenko Režissjorskoe iskusstvo Tairova Moskva 1970; Režissjorskoe iskusstvo A. J. Tairova Moskva 1987.