Aleksándrijos ãpeigos, Etiopų ir Koptų Bažnyčių apeigos. Priklauso Rytų apeigų liturgijos tradicijai, pasižymi savitai švenčiama Eucharistija. Susiformavo 1–3 a. Aleksandrijos krikščionių bendruomenėje. Liturginė kalba buvo graikų.
Aleksandrijos liturgija
Aleksandrijos liturgiją sudarė 2 dalys: katechezės bei maldų (himnų giedojimas, Šv. Rašto skaitymas, homilija, maldos) ir eucharistinė (ramybės meldimas, kunigo malda prie duonos ir vyno, eucharistinė malda, Komunijos dalijimas į rankas, akių palytėjimas Ostija). Eucharistinėje dalyje dalyvaudavo tik pakrikštytieji ir neekskomunikuotieji. Melsdavosi stovėdami, pasisukę į rytus, pakėlę galvą ir rankas. Pakitusi Aleksandrijos liturgija 4 a. pradėta vadinti šv. Morkaus (Aleksandrijos patriarchato steigėjo) vardu.
Šv. Morkaus liturgija
Šv. Morkaus liturgijos dalys: malda, kad Šv. Rašto skaitymas būtų vaisingas, stovinčių tikinčiųjų malda po homilijos, maldos už katechumenus, visus žmones bei ligonius, vyskupo palaiminimo formulė, gausių aukų prašymo malda, malda už Bažnyčią, klūpančių tikinčiųjų malda, eucharistinė malda, duonos laužymas, padėkos malda.
Šv. Morkaus liturgiją, papildytą Bazilijaus Didžiojo ir Grigaliaus Nazianziečio anaforomis bei paveiktą Bizantijos apeigų, iki 13 a. naudojo stačiatikiai melchitai. Ji išliko etiopų (vietoj graikų kalbos įvestas gezas, nemaža anaforų), koptų (įvestos koptų ir arabų kalbos) apeigose.
2919
Aleksandrijos liturgija; Morkaus liturgija; šv. Morkaus liturgija