Aleksándrijos patriarchãtas, Aleksandrijos ir visos Afrikos (graikų stačiatikių) patriarchatas, Aleksandrijos Bažnyčia, autokefalinė Bizantijos apeigų Rytų Stačiatikių Bažnyčia.
Struktūra ir organizacija
Aukščiausias vadovas – Jo Palaimintybė Aleksandrijos ir visos Afrikos popiežius ir patriarchas Teodoras II (tikr. Nikolaos Choreutakēs, nuo 2004), sprendžiamoji institucija – Šventasis Sinodas (2004 – 18 metropolitų). Yra 30 vyskupų (20 metropolitų, 3 tituliniai metropolitai, 5 vyskupai, 2 vyskupai pagalbininkai), iš jų 6 emeritai; apie 500 (kitais duomenimis, apie 300) kunigų, apie 0,5 mln. (kitais duomenimis, apie 250 000) tikinčiųjų (2016). Centras – Aleksandrija (Egiptas); 19 arkivyskupijų, arba metropolijų (7 Egipte, 2 Pietų Afrikos Respublikoje, po 1 Etiopijoje, Kamerūne, Kenijoje, Kongo Demokratinėje Respublikoje, Libijoje, Nigerijoje, Sudane, Tunise, Ugandoje, Zimbabvėje), 4 vyskupijos (Ganoje, Madagaskare, Tanzanijoje, Zambijoje), bendruomenių yra 23 Afrikos valstybėse ir Europoje (Graikijoje, Kipre, Maltoje, Rusijoje); iš viso apie 1000 (kitais duomenimis, apie 400) parapijų; 3 vienuolynai Egipte ir 1 Graikijoje, 3 kunigų seminarijos (Egipte, Kamerūne, Kenijoje).
Istorija
Pasak tradicijos, Aleksandrijos patriarchato pradininkas ir pirmasis vyskupas (apie 42–62 ar 63) buvęs apaštalas Morkus; istoriniuose šaltiniuose pirmasis paminėtas šv. Demetrijus I (189–231). Yra Aleksandrijos patriarchato vadovų, paskelbtų šventaisiais: Dionyzas Didysis (247 ar 248–264 ar 265), Aleksandras (apie 313–326), Atanazas ir kiti. 3 a. Aleksandrijos patriarchato vyskupas turėjo teisę teikti Šventimų sakramentą viso Egipto vyskupams, šalinti juos iš pareigų, rengti sinodus. 318–340 Aleksandrijos patriarchatas apėmė Egiptą, Tebaidę, Libiją ir Pentapolį (iš viso 100 vyskupijų). Nikėjos I susirinkime (325) Aleksandrijos patriarchatas pripažintas antru (po Romos), Chalkedono susirinkime (451) – trečiu (po Romos ir Konstantinopolio) pagal garbingumą patriarchatu. Plintant monofizitų mokymui, stiprėjant teologiniams ginčams ir reiškiantis egiptiečių separatizmui, išryškėjo Aleksandrijos patriarchato susiskaldymas į graikų ir koptų stovyklas. Jis sustiprėjo patriarcho Dioskūro I (444–451) vadovaujamame Efeso sinode (449) išteisinus eretiką Eutichą; dėl to Chalkedono susirinkimas (451) nušalino Dioskūrą, vietoj jo paskyrė Proterijų (451–457), ir šio vadovaujamas Efeso sinodas (457) iš pradžių priėmė Chalkedono mokymą apie dvi Kristaus prigimtis, bet nužudžius Proteriją jo įpėdinis Timotėjas II Ailūras (457–460) tame pačiame sinode šį mokymą atmetė.
Nuo 535 jau veikė 2 patriarchai – graikų ir koptų. 567 Bizantijos imperatoriui Justinui II formaliai juos abu pripažinus, įteisintas ir atskiras nuo Aleksandrijos patriarchato koptų patriarchatas (Koptų Stačiatikių Bažnyčia). Po skilimo Aleksandrijos patriarchato tikintieji, Egipte tapę mažuma (7 a. pr., kaip spėjama, jų buvo apie 200 000, koptų – 17–18 mln.), įsiveržus arabams daugiau kaip 70 metų prarado vadovą (642 patriarchas Petras IV pasitraukęs su Bizantijos kariuomene mirė apie 654). Valdant patriarchui Kozmai I (apie 727–apie 767) Aleksandrijos patriarchatas atgavo nemažai bažnyčių, bet dėl negausių tikinčiųjų ir nepalankių sąlygų nebeįstengė vaidinti svarbesnio vaidmens. Nuo 8 a. vidurio, ypač aktyviai 9 a. pabaigoje, arabų kalba ėmė skverbtis į Aleksandrijos patriarchato literatūrą ir liturgiją. Po Bažnyčios skilimo (1054) Aleksandrijos patriarchato atstovas dalyvavo Laterano IV susirinkime (1215), patriarchas Mikalojus I (1210–35 ar 1243) susirašinėjo su popiežiumi Inocentu III, Filotėjas I (Teofilis; apie 1435 ar 1437–apie 59) siuntė pasiuntinį dėl prisijungimo prie Florencijos unijos (1439); ji 1484 formaliai atmesta. 13–14 a. nemaža Aleksandrijos patriarchato patriarchų aktyviai dalyvaudavo tik Bizantijos bažnytiniame gyvenime. Ši tendencija ypač sustiprėjo 1517 Egiptui tapus Osmanų imperijos provincija. Mažėjo Aleksandrijos patriarchato vyskupijų (11 a. buvo 3, 15 a. – 1, 16 a. – nė vienos, išskyrus patriarcho sostą), bažnyčių ir vienuolynų (16 a.–19 a. pradžioje jų veikė atitinkamai 8 ir 2), tikinčiųjų (7 a. viduryje buvo 300 000, 13 a. pradžioje – 90 000–100 000, 18 a. – 5000) ir kunigų (1843 buvo 23 graikų ir arabų kilmės dvasininkai).
Nuo 16 a. pabaigos–17 a. paskirti Aleksandrijos patriarchato patriarchai (dažniausiai išeiviai iš Kretos) dažniausiai gyvendavo Konstantinopolyje; tarp jų buvo ir suartėjimo su katalikais priešininkų (Melecijus I Pigas, 1590–1601, Kirilas III Lukaris, 1601–20) ir šalininkų (Samuelis Kapasulis, 1710–12, Kozmas III, 1737–46). Savarankiškai rinkti Aleksandrijos patriarchato vadovą vėl pradėta mirus patriarchui Hierotėjui I (1825–45), kai vietoj Konstantinopolio ekumeninio patriarchato siūlyto Artemijo (1845–47) buvo išrinktas Hierotėjas II (1847–58). Dėl 19 a. sparčios graikų kilmės gyventojų imigracijos į Egiptą 20 a. pr. čia jau buvo apie 100 000 tikinčiųjų, 2 metropolitai ir apie 50 kunigų, 30 bažnyčių, 4 koplyčios. Patriarchas Fotijas (1900–25) pastatydino bažnyčių, įsteigė spaustuvę, Patriarchiškąjį muziejų ir Aleksandrijos biblioteką, atkūrė Ptolemaidės metropoliją, patriarchatą suskirstė į 7 vyskupijas (be Kairo ir Aleksandrijos). Melecijus II (1926–35) įsteigė dar 6 vyskupijas, Šv. Atanazo bažnytinę mokyklą (1928, nuo 1934 – aukštoji seminarija) ir parengė Aleksandrijos patriarchato struktūrą bei valdymą reglamentuojančius nuostatus (1934; 1938 juos papildė Mikalojus V); 1931–35 jis slapta per Lietuvos ir Vilniaus stačiatikių arkivyskupą (nuo 1921) Eleuterijų, nuo 1923 rezidavusį Kaune, susirašinėjo su sovietų režimo persekiojamais Rusų Stačiatikių Bažnyčios hierarchais. Plečiant misijas tarp Afrikos čiabuvių, 1958 įsteigtos 3 naujos Aleksandrijos patriarchato vyskupijos už Egipto ribų, 1963 prie Aleksandrijos patriarchato prisijungė Ugandos ir Kenijos stačiatikiai afrikiečiai. Afrikoje 1968 įsteigtos dar 3, 1997 – 4 Aleksandrijos patriarchato vyskupijos. Labai sumažėjus graikų kalba kalbančių tikinčiųjų (1952 Egipte jų buvo apie 250 000, 20 a. pabaigoje Kaire ir Aleksandrijoje – apie 3000) ir išsiplėtus misijų veiklai daugelyje Afrikos šalių, Šv. Jono Auksaburnio liturgija ir kiti liturginiai tekstai išversti ir išleisti daugiau kaip 50 Afrikos kalbų.
Aleksandrijos patriarchatas priklauso Pasaulinei Bažnyčių Tarybai ir Artimųjų Rytų Bažnyčių tarybai, dalyvauja ekumenizmo sąjūdyje.
2919