Popov Aleksej (rus. Алексей Попов; Aleksejus Popòvas) 1892 03 24Nikolajevsk (dabar Pugačiov) 1961 08 18Maskva, rusų teatro aktorius, režisierius, pedagogas. Menotyros kandidatas (1957). 1912–18 vaidino Maskvos dailės teatre. 1918 Kostromoje įkūrė dramos studiją (nuo 1919 Skrajojantis studijinių spektaklių teatras), iki 1923 buvo jos aktorius, režisierius ir vadovas. Nuo 1918 dėstė teatro studijose, nuo 1935 – A. Lunačiarskio teatro institute Maskvoje (tarp mokinių – P. Gaidys, J. Jurašas, M. Karklelis); profesorius (1940). 1923–30 Maskvos dailės teatro Trečiosios studijos (nuo 1926 J. Vachtangovo teatras) aktorius ir režisierius, 1930–35 Revoliucijos teatro meno vadovas, 1935–60 Centrinio Raudonosios Armijos teatro (nuo 1951 Centrinis Tarybinės Armijos teatras, abu Maskvoje) vadovas ir režisierius.
Svarbesni spektakliai: L. Seifullinos, V. Pravduchino Virinėja (1925), B. Lavreniovo Lūžis (1927), W. Shakespeare’o Romeo ir Džuljeta (1935, 1948), Užsispyrėlės sutramdymas (1937) ir Vasarvidžio nakties sapnas (1941), N. Pogodino Poema apie kirvį (1931), Mano draugas (1932) ir Po baliaus (1934), A. Gladkovo Labai seniai (1942), N. Vinnikovo Plačioji stepė (1949), A. Šteino Admirolo vėliava (1950), N. Gogolio Revizorius (1951). Spektakliuose rėmėsi K. Stanislavskio, V. Nemirovičiaus‑Dančenkos, J. Vachtangovo, V. Mejerholdo teoriniais principais, derino vaidmens psichologinę analizę ir teatrališkumą, groteską.
Parašė teatro teorijos veikalų; svarbesni: Spektaklio meninis vientisumas (Chudožestvennaja celostnost' spektaklja 1959), Spektaklis ir režisierius (Spektakl' i režisior 1961), Atsiminimai ir apmąstymai apie teatrą (Vospominanija i razmyšlenija o teatre 1963).