Uchtomskij Aleksej (Алексей Ухтомский, Аleksejus Uchtòmskis) 1875 06 25Vosloma (Jaroslavlio gubernija) 1942 09 31Leningrad (dabar Sankt Peterburgas), rusų fiziologas. SSRS mokslų akademijos narys (1935).
Išsilavinimas ir veikla
1894–1897 studijavo Maskvos dvasinėje akademijoje, 1899 – Sankt Peterburgo universiteto Orientalistikos, 1900–02 – Fizikos ir matematikos fakultete. 1902–1911 dirbo Fiziologijos laboratorijoje pas N. Vvedenskį. 1911–1914 dėstė Psichoneurologijos institute (dabar I. Mečnikovo Šiaurės vakarų universitetas) Sankt Peterburge, nuo 1917 – Sankt Peterburgo universitete, 1924–1942 Fiziologijos katedros vedėjas; profesorius (1922).
1935 Leningrade įsteigė Fiziologijos institutą ir buvo jo direktorius, nuo 1937 SSRS mokslų akademijos Elektrofiziologijos laboratorijos direktorius. Plėtojo N. Vvedenskio labilumo koncepciją, sukūrė ritmo įsisavinimo teoriją. Atrado ir ištyrė dominantės reiškinį. Pasak jo, dominantė yra parabiozės kūrinys ir nervinių centrų veiklos principas. Ypatinga laikė tik žmogui būdingą, orientacijos į kitą asmenį dominantę, dėl kurios galima išsiugdyti humanistinę pasaulėžiūrą. Labai didelę reikšmę teikė vadinamajam sistemos istorijos principui – sistemos funkcionavimo ritmas rodo išorinių poveikių ritmą. Normaliomis sąlygomis audinio nervai dėl šių poveikių stiprėja. Visõs nervų sistemos raidos kryptis yra signalizacijos ir valdymo spartėjimas. Nervų sistema atspindi aplinką ir laiko, ir erdvės atžvilgiu, nes jos veiklos erdvė ir laikas glaudžiai susiję (vadinamoji chronotopo koncepcija, ją sukūrė remdamasis A. Einsteino reliatyvumo teorija).
Aleksej Uchtomskij
Knygos
Svarbiausi veikalai: Atramos ir judėjimo organų fiziologija (Fiziologija dvigatel′nogo apparata), Parabiozės mokslas (Učenie o parabioze, abu 1927), Jaudinimas, nuovargis, slopinimas (Vozbuždenie, utomlenie, tormoženie 1934), Nervų sistemos fiziologijos apybraiža (Očerk fiziologii nervnoj sistemy, išleistas 1945), Dominantė (Dominanta, išleistas 1966).
2271