aleùtinė ligà (morbus aleutica lutraolarum), virusnė plazmocitòzė, lėtinė audnių ir šeškų liga. Aptikta 1946 Šiaurės Amerikoje, 1956 įrodyta, kad ją sukelia virusas. Ligos sukėlėją platina lapės, sabalai, šunys, katės, vabzdžiai, erkės ir žmogus. Sveiki gyvūnai apsikrečia poruodamiesi su užsikrėtusiaisiais, t. p. su maistu, per orą, pro odą. Inkubacinis laikotarpis 10–15 dienų. Audiniuose susikaupia daug limfocitų ir plazmocitų. Plazmocitai išskiria daug antikūnų, kurie su virusais sudaro antigeno ir antikūno kompleksus. Kompleksai kaupiasi arteriolių, kapiliarų, glomerulų, eritrocitų paviršiuose ir juos ardo. Dėl to gyvūnai pasidaro apatiški, mažiau ėda, daug geria, burnos ertmėje, žarnose atsiranda kraujuojančių opų, kartais iškrypsta dantys ir gyvūnai nugaišta. Gydymas simptominis.
2345