Unalaskos salos pakrantė

Aleùtų sãlos (Aleutian Islands), salynas Ramiojo vandenyno šiaurėje, į pietvakarius nuo Aliaskos. Plotas 17 800 km2. 11 900 gyventojų (1998), dalis jų – aleutai. Priklauso Jungtinių Amerikos Valstijų Aliaskos valstijai. Aleutų salos 1400 km ilgio lanku driekiasi iš rytų į vakarus ir skiria Beringo jūrą nuo Ramiojo vandenyno. Penkios salų grupės: Lapių, Keturių Kalnų, Andrejanovo, Žiurkių, Artimosios (iš viso apie 70 salų; didžiausios jų – lentelėje). Tarp salų – daugybė iš vandens kyšančių uolų. Aleutų salos – povandeninio kalnagūbrio viršūnės, dauguma jų – vulkaninės kilmės (30–40 veikiančių ugnikalnių). Aukščiausi ugnikalniai: Šišaldino ugnikalnis (2857 m), Isanotskio (2470 m; abu – Unimako saloje), Vsevidofo (2149 m; Umnako saloje), Makušino (1800 m; Unalaskos saloje). Manoma, kad pleistocene Aleutų salos buvo vientisa sausuma, jungusi Aliaską ir Kamčiatką. Klimatas vidutinių platumų jūrinis. Žiemą temperatūra apie 0 °C, vasarą apie 10 °C. Pakrantės neužšąla, dažnos audros ir rūkai. Daug mažų ežerų, pelkių. Subarktinės pievos, viržynai, plikos uolos. Žvejojamos skumbrės, silkės, medžiojami vėpliai, ruoniai. Tarp Unimako salos ir Attu salos yra 11 000 km2 ploto teritorija šiauriniams jūros lokiams saugoti. Svarbiausios gyvenvietės: Adakas (Adako saloje) ir Dutch Harboras (Unalaskos saloje). Daug karinių oro ir jūrų bazių.

Lent. Aleutų salyno didžiausios salos
  Plotas, km2
Lapių:
Unimakas 4 069
Unalaska 2 722
Umnakas 1 777
Artimosios:
Attu 906
Andrejanovo:
Adakas 712
Atka 650
Tanaga 505
Kanaga 368
Amlia 350
Žiurkių:
Amchitka 301
Kiska 275
Semisopočnyj 202

Aleutai salose apsigyveno 1000 prieš Kristų. 1741 salas atrado rusų keliautojai V. J. Beringas ir A. Čirikovas (Rusija). Iki 1867 jos priklausė Rusijai, tais metais kartu su Aliaska parduotos Jungtinėms Amerikos Valstijoms. 1942–43 Japonija buvo užėmusi Attu ir Kiskos salas.

2097

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką