Kojève Alexandre (Aleksandras Kožèvas), tikr. Koževnikov 1902 04 28Maskva 1968 06 04Paryžius, prancūzų filosofas. Rusas. Dr. (1926). K. Jasperso mokinys.
Išsilavinimas ir pedagoginė veikla
1920 emigravo iš Rusijos, iki 1926 studijavo Berlyno ir Heidelbergo universitetuose. Nuo 1926 gyveno Prancūzijoje. 1933–38 Collège de France Paryžiuje dėstė G. W. F. Hegelio filosofiją.
Idėjos
Išpopuliarino G. W. F. Hegelio filosofiją Prancūzijoje. Šią filosofiją interpretavo remdamasis K. Marxo, M. Weberio, M. Heideggerio pažiūromis. Pateikė filosofinio žinojimo dialektinę struktūrą (ontologija, energologija, fenomenologija). Teigė, kad G. W. F. Hegelio absoliučiosios dvasios sąvoka žymi ne Dievą, bet žmogų ir jo istoriją. Šią (remdamasis pono–vergo dialektika) interpretavo kaip nuolatinį pripažinimo siekį.
Manė, kad istorija turi pabaigą – istorijos pabaigos svarbiausia asmenybe laikė J. Staliną. Žmogaus esmę suprato kaip galimybę paneigti gyvenimo troškimą.
Plėtojo kultūros kritiką – aprašė šiuolaikinį žmogų, kuriam vietoj pažinimo siekio būdingas besaikis vartojimas.
Įtaka
Turėjo įtakos fenomenologijai ir poststruktūralizmui Prancūzijoje.
Veikalai
Svarbiausi veikalai: Hegelio skaitinių įvadas (Introduction à la lecture de Hegel 1947), Aiškinamoji pagonių filosofijos istorijos apybraiža (Essai d’une histoire raisonnée de la philosophie païenne 1968), Teisės fenomenologijos apmatai (Esquisse d’une phénomenologie de droit, išleista 1974).