Alfonsas Andriuškevičius
Andriuškẽvičius Alfonsas 1940 11 18Vilkaviškis, lietuvių dailės kritikas, poetas, eseistas. Dr. (hum. m.; ist. m. kand. 1973). 1965 baigė Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultetą. 1974–90 dirbo Lietuvos mokslų akademijos Filosofijos, sociologijos ir teisės institute, 1989–2009 dėstė Vilniaus dailės akademijoje (iki 1990 Lietuvos dailės institutas), 1993–2001 Dailės istorijos ir teorijos katedros vedėjas; docentas (1991); garbės profesorius (2010). Grupės 24 (veikė 1989–2000), Tarptautinės dailės kritikų asociacijos (AICA, nuo 1991) narys.
Veikalai
Tyrinėjimų sritys – 20 a. lietuvių estetika ir šiuolaikinė lietuvių dailė bei jos kritika. Svarbiausi veikalai: studija Grožis ir menas lietuvių estetikoje 1918–1940 (1989), kritikos straipsnių rinkiniai Lietuvių dailė: 1975–1995 (1997), Lietuvių dailė: 1996–2005 (2006), leidinys 72 lietuvių dailininkai – apie dailę (1998, sudarytojas). Paskelbė daugiau kaip 300 mokslinių straipsnių Lietuvos, Estijos, Rusijos, Jungtinių Amerikos Valstijų leidiniuose.
Grožinė kūryba
Sukūrė eilėraščių (knygos 33 eilėraščiai 1994, 66 eilėraščiai 1998, Eilėraščiai 2000, Prieš(paskutiniai) eilėraščiai 2005, Beveik visi eilėraščiai 2015, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto literatūros premija 2016), esė (rinktinės Rašymas dūmais 2004, Sufalsifikuoti dienoraščiai 2017), išvertė eilėraščių ir sudarė jų rinktines: 10 anglakalbių poetų (2008), 6 japonų poetai (2022), išleido eilėraščių, esė ir Rytų poezijos vertimų knygą Vėlyvieji tekstai (2010; Jotvingių premija 2011). Publikavo dienoraščių (Nesufalsifikuotų dienoraščių fragmentai: 2002–2015 2020).
Apdovanojimai
Lietuvos nacionalinė premija (2007). Jotvingių premija (2011). Gedimino ordino Komandoro kryžius (2020). Meno kritikos apdovanojimų Meninink(i)ų ir kuratorių tekstai kategorijos apdovanojimas (2024).
L: Pro A. A. prizmę: Su Alfonsu Andriuškevičiumi kalbasi Jolanta Marcišauskytė‑Jurašienė Vilnius 2013.
2271
Alfonsas Andriuškevičius