Bieliáuskas Alfonsas 1923 10 05Naujieji Neveronys (Pažaislio vlsč.) 2018 01 22Vilnius, lietuvių rašytojas. 1939 įstojo į pogrindinę komjaunimo organizaciją. Prasidėjus vokiečių okupacijai pasitraukė į sovietinę Rusiją. 1944–46 – Lietuvos Lenino komunistinės jaunimo sąjungos Kauno miesto komiteto I sekretorius. 1951 baigė Vilniaus universitetą. Dirbo laikraščio Tarybų Lietuva, žurnalo Švyturys (1954–70 redaktorius) redakcijose. 1970–76 Rašytojų sąjungos pirmininkas. 1971–76 Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto narys. Pirmieji kūriniai – propagandinės publicistinės apybraižos, šlovinančios sovietinę santvarką. Romanuose Darbo gatvė (1956), Rožės žydi raudonai (1959, LSSR valstybinė premija) ryšku komunizmo ideologija, tikrovė vaizduojama pagal socialistinio realizmo kanonus. Vėliau schemišką vaizdavimą bandė pagyvinti lyrinėmis refleksijomis (Mes dar susitiksim, Vilma! 1962), vidiniu monologu (Kauno romanas 1966, Tada, kai lijo 1977, Ramūs laikai 1981).
Alfonsas Bieliauskas
Nepriklausomybės praradimą, Lietuvos okupaciją vertino sovietinės istoriografijos požiūriu (romanas Vilniaus kalneliai 1986, Ugnelė mūs kraujo 1988). Romanuose Patogi moteris (1996), Kitų gyvenimas (1997) vyrauja dorinės temos. Dar parašė romanus Sau paminklą sta... (2006), Amžiai su amūrais (2009), Joks, arba Rugsėjy, kai išplaukia laivai (2014), Senė (išleista 2018). Parašė autobiografinių knygų seriją Abipus Rubikono (5 dalys, 1998–2002), eseistikos knygą Lyg laiškas mylimai, arba Šitaip rašomi romanai (2003). Išleido literatūros kritikos knygų. Kūrinių išversta į rusų, ukrainiečių, estų, lenkų, latvių, vokiečių ir kitas kalbas.
R: Raštai 5 t. Vilnius 1986–88.
778