Alfreds Kalniņš
A. Kalninio paminklas Rygoje (granitas, 1979, skulptoriai T. Zaļkalnas, K. Baumanis, architektas I. Batragis)
Kalniņš Alfreds (Alfredas Kálninis) 1879 07 23Cėsys 1951 12 23Ryga, latvių kompozitorius, vargonininkas. 1897–1901 studijavo Sankt Peterburgo konservatorijoje. Vargonininkaudamas vadovavo chorams Pärnu (1903–1911), Liepojoje (1911–15 ir 1918–19), Tartu (1915–18), Rygoje (1919–27). 1927–33 gyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose. 1933–46 Rygos katedros vargonininkas, 1944–48 Latvijos konservatorijos rektorius; profesorius (1947).
Kūriniai
Sukūrė apie 800 kūrinių, tarp jų – operas Baniuta (Baņuta 1919), Salos gyventojai (Salinieki 1926, 2 redakcija Gimtinės pabudimas / Dzimtenes atmoda 1933), baletą Staburags (1943), kantatas Muzikai (Mūzikai 1913), Paskutinio teismo diena (Pastardiena 1917), Darbas ir daina (Darbs un dziesma 1924) ir Jūra (1923), simfoninę idilę Mano gimtinė (Mana dzimtene 1906), simfoninę poemą Latvija (1919), kūrinių fortepijonui, vargonams, solo ir choro dainų, harmonizavo latvių liaudies dainų.
L: A. Klotiņš Alfreds Kalniņš Rīga 1979; E. Vitolin′ Alfred Kalnin′ – klassik latyšskoj muzyki Leningrad 1980.
2100