algebrnė topològija, kombinatòrinė topològija, topologijos šaka, kuri nagrinėja topologines erdves ir jų tolydžiuosius atvaizdžius naudodamasi algebros objektais – grupėmis, žiedais ir jų homomorfizmais. Taip topologijos uždaviniai pakeičiami algebros uždaviniais. Topologinėms erdvėms X, Y priskiriamos tam tikros grupės G(X), G(Y) (pvz., homologinė grupė, homotopinė grupė), o erdvių tolydžiajam atvaizdžiui f : X→Y – tų grupių homomorfizmas f* : G(X)→G(Y). Perėjimas nuo topologijos prie algebros neapverčiamas: jei topologinės erdvės X, Y susietos homeomorfizmu f : X→Y, tai atitinkamos grupės G(X), G(Y) bus susietos izomorfizmu f* : G(X)→G(Y), bet iš grupių G(X), G(Y) izomorfiškumo ne visada išplaukia erdvių X, Y homeomorfiškumas. Neigiamas tvirtinimas visada teisingas, t. y. neizomorfines grupes G(X), G(Y) visada atitinka nehomeomorfinės erdvės X, Y. Algebrinės topologijos metodus naudoja algebra, funkcijų teorija, diferencialinė ir algebrinė geometrija.
Algebrinės topologijos pradininku laikomas prancūzų matematikas J. H. Poincaré (19 a. pabaiga). Svarbūs yra Alexanderio Grothendiecko (Prancūzija), R. F. Thomo, Franko Adamso (Jungtinės Amerikos Valstijos), M. F. Atiyaho, J. W. Milnoro, S. Smale’io, A. Aleksandrovo, S. Novikovo, L. Pontriagino, Michailo Postnikovo (Rusija) algebrinės topologijos darbai. Lietuvoje tiriamos išsluoksniuotosios erdvės ir kliūtys (Algirdas Matuzevičius).