aliatỹvas (lot. allatus – atneštas), lietuvių kalbos pašalio einamasis vietininkas, vietininko linksnio atmaina, rodanti veiksmo kryptį prie daikto ar asmens. Aliatyvo formos atsirado postpozicijai ‑pi priaugus prie kilmininko: miškóp(i) < *miško+pi, miškùmp(i) < *miškuñ+pi. Aliatyvas buvo vartojamas lietuvių kalbos 16–17 a. raštuose, bet dabar išnykęs. Jo liekanų daugiausia liko Lazūnų tarmėje, mažiau – kitose Gudijos lietuvių tarmėse (kiškis atbėgo katinop ‘prie katino, pas katiną’, Lazūnai; nuog žodžių darbump ‘prie darbų’, M. Daukša). Sustabarėjusios kai kurių daiktavardžių aliatyvo formos vartojamos ligi šiol kaip prieveiksmiai: rudenióp, vakaróp, galóp, velnióp.
2352