aliẽjinė, aliẽjaus spaudyklà, pastatas su įrenginiais aliejui spausti.
Lietuvoje aliejinės statytos stačiakampės, šešiakampės arba aštuoniakampės rąstų arba lentų sienomis; stogo forma priklausė nuo pastato plano.
aliejinė (Lietuvos etnografijos muziejus)
Pagrindiniai įrenginiai: du apskriti akmenys (dviejų metrų skersmens ir 0,5 metro storio), vėliau valcai, sukami arklio vilktu arba varikliu, krosnis su indu ir spaustuvas. Vienas akmuo buvo įtaisomas horizontaliai, kitas ant jo vertikaliai; pastarąjį prikinkytas arklys suko ratu, jis riedėdamas horizontaliojo akmens pakraščiu traiškė sėmenis. Sugrūsta košė buvo kaitinama ir vilgoma vandeniu, vyniojama į tankią drobę; keturis–penkis tokius ryšulius dėjo į indą, įrengtą svertiniame spaustuve, sudarytame iš dviejų rąstų, sujungtų lankstu. Ant ryšulių dėdavo trinką, kuri buvo slegiama viršutiniu rąstu; jo laisvasis galas buvo keliamas sukant ratą krumpliastiebine pavara. Išspaustas aliejus iš indo vamzdeliu tekėjo į statinaitę.
Iki 20 a. vidurio tokių aliejinių buvo Suvalkijos, taip pat Jurbarko ir Prienų apylinkių didesniuose ūkiuose.
Miestuose veikė aliejaus gamyklos (aliejaus pramonė), turėjusios sudėtingą įrangą. 1924 veikė apie 30 aliejinių. Aliejų spaudė iš sėmenų, rapsų, kanapių, aguonų, saulėgražų.
aliejinė Vilkaviškyje
717