aliẽjinė tapýba, tapybos technika. Tapoma aliejiniais dažais ant įvairaus pagrindo – ištemptos drobės, lentos, faneros, kartono, metalo, stiklo, popieriaus. Pagrindas gruntuojamas, dažnai dedamas podažis. Teptuku ar mentele dažai tepami įvairaus storio sluoksniu (pastozinė tapyba); jie gali persišviesti (lesiruotė) arba nepersišviesti (korpusinė tapyba). Tapoma greitai vienu sluoksniu (alla prima) arba ilgai, keliais sluoksniais. Aliejinės tapybos kūrinį galima taisyti, pertapyti. Tapant keliais sluoksniais, pastoziškai, gaunama faktūra.
Tiziano. Vakarienė Emause (aliejus, apie 1535, Luvras Paryžiuje)
Aliejinė tapyba minima jau antikos, kartais viduramžių šaltiniuose. Paplito 15 a. Nyderlanduose. Pradininkais laikomi tapytojai H. van Eyckas ir J. van Eyckas, ištobulinę aliejinę tapybą. Nuo 16 a. aliejinė tapyba išpopuliarėjo visoje Europoje ir tapo pagrindine tapybos technika. Iš pradžių tapyta ant medžio lentų, derinta su tempera, naudota podažiui. Grynoji aliejinė tapyba pradėta taikyti 16 a. Venecijos mokyklos tapytojų. Iki 19 a. nusistovėjo daugiasluoksnis tapymo būdas. Nuo 19 a. išplito greita tapymo maniera. Aliejinė tapyba taikoma molbertinėje, rečiau – sienų tapyboje, kartais ištapomi dailieji dirbiniai. Lietuvoje aliejinė tapyba paplitusi nuo 16 amžiaus.
A. Samuolis. Baltoji obelis (aliejus, 1932, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus)
2972
Clara Peeters. Gėlių puokštė (medis, aliejus, apie 1612, Metropolitano meno muziejus Niujorke)
Ambrosius Bosschaert. Natiurmortas su gėlėmis kiniškoje vazoje (varis, aliejus, 1619, Valstybinis muziejus Amsterdame)
P. Bonnard. Sniego efektas (aliejus, apie 1901, Orsay muziejus Paryžiuje)