aliterãcinė eildara, senovės germanų eilėdara, paremta natūralaus dinaminio kalbos kirčio derinimu su aliteracijų sistema. Aliteracinės eilėdaros eilutę paprastai sudaro du skirtingo ilgio (nuo 5 iki 18 skiemenų) puseiliai, turintys po 2 stiprius kirčius, ir vieno puseilio 1 arba 2 kirčiuoti skiemenys, aliteracija susieti su kito puseilio pirmuoju kirčiuotu skiemeniu. Aliteracinei eilėdarai būdinga skirtingas skiemenų ir vienodas kirčių skaičius eilutėse, dėl to ji kartais vadinama aliteracine tonika. Aliteracine eilėdara sueiliuoti senieji epai – vokiečių aukštaičių Hildebrando giesmė (Hildebrandslied 8 a. pabaiga), islandų Edos (Edda 9–13 a.), anglosaksų Beovulfas (Beowulf 6–10 a.), keltų poezija. Vėliau (Vokietijoje nuo 9 a., Anglijoje nuo 12 a.) aliteracinę eilėdarą pakeitė rimuotos eilės.
aliteracinė tonika
3141