aliùvis (lot. alluvio − sąnašos), ùpinės núosėdos, upių sąnašos, srovių suklotos vagoje, dengiančios ir formuojančios upių salpas, terasas, deltas.
Nuosėdų ir nuogulų pobūdis priklauso nuo upės hidrodinaminio režimo, ardomų uolienų sudėties, reljefo. Kalnų upių aliuvis rupus (įvairių uolienų gargždas), menkai išrūšiuotas, nesluoksniuotas, lygumų upių − smulkesnis (žvirgždas, smėlis, aleuritas, molis), labiau išrūšiuotas, įkypai sluoksniuotas. Būna vagos, salpos, senvagės aliuvis. Vagos aliuvis susidaro upės srovei vingiuose graužiantis į šoną ir gilyn. Jo apačioje lieka bazinis horizontas − perliuvis (gargždo grindinys), ant kurio nusėda įkypai sluoksniuotos nuosėdos (žvirgždas, smėlis). Vagos aliuvis retkarčiais sudaro rėvas, sėklius, salas, nerijas. Salpos aliuvis susidaro per potvynius, ant vagos aliuvio nusėdus smėliui, aleuritui, rečiau moliui; ryškios bangavimo ir tekėjimo ruzgos. Senvagės aliuvis susidaro iš sapropelio, durpių ir per potvynius atplukdytų nuosėdų.
aliuvis
aliuvis (schema): 1 – vagos, 2 – salpos, 3 – senvagės, 4 – bazinis horizontas
Jei aliuvio storis lygus upės gylio ir potvynio aukščio sumai, tai upės vaga tik slenka į šoną, jei didesnis – upė seklėja, didėja sąnašų akumuliacija, jei mažesnis − gilėja.
838