alkas

Doškonių alkakalnis (Alytaus rajono savivaldybės teritorijoje)

akas, aka, ikikrikščioniškoji lietuvių šventvietė. Lietuvoje žinoma daugiau kaip 2000 alkų. Gausiausios jų grupės – alkakalniai, šventosios girios, ežerai, upės, šaltiniai, apeiginiai akmenys, laukai ir daubos. Alkakalniai vadinami įvairiais sakraliniais žodžiais. Žinomi Alkos, Maldų, Dievo, Perkūno, Saulės kalnai (Alko Alkos kalnas, Kretingos rajono savivaldybės teritorijoje, Mikytų Alkos kalnas, Vilkų Dievo krėslas, Telšių rajono savivaldybės teritorijoje). Dauguma žinomų alkakalnių, manoma, buvo naudojami 9–14 a.; po Lietuvos krikšto (1387) ant jų imta statyti krikščionių kulto pastatus, kryžius (iki 17 amžiaus). Dažnai alkakalniai yra šalia kitų archeologijos paminklų (Impilties piliakalnio, Kretingos rajono savivaldybės teritorijoje, Medvėgalio piliakalnis ir kūlgrinda), t. p. šventosiose giriose, prie šventupių.

13–15 a. rašytiniuose šaltiniuose ir vėlesniuose istorijos dokumentuose minima daug šventųjų girių ir miškelių (Romainių šventasis miškas, Veliuonos šventasis miškas). Švenčiausia dažniausiai laikyta ta girios vieta, kur augo seniausi ir storiausi medžiai, buvo alkakalnis, šventasis akmuo ar šaltinis. 19 a.–20 a. viduryje dar buvo garbinamų pavienių medžių, dažniausiai ąžuolų, liepų, uosių, pušų (Alkūnų ąžuolas, Kegrių pušis, Akmenės rajono savivaldybės teritorijoje).

Šventosios upės (jų Lietuvoje arti 50) paprastai teka pirmo tūkstantmečio vidurio–antro tūkstantmečio pradžios genčių teritorijų, žemių, sritinių kunigaikštysčių paribiais.

Šventųjų šaltinių (Dievogalos Švento Jono upelis, Ugionių šaltinis, Užpalių Krokulė) yra daugelyje Lietuvos vietų. Šventais jie laikyti dėl gamtinių ypatumų (tekėjimo krypties), gydomųjų savybių. Tikėta, kad jų vanduo teikia laimės, gausina derlių, saugo nuo perkūnijos.

Gausu padavimų ir sakmių apie alkakalniuose degintą šventąją ugnį, aukotas aukas, garbintus senuosius dievus, ten stovėjusias ir prasmegusias bažnyčias, apie šventuosius ežerus bei upes ir jų valdytojus – šeimininkus, nuskendusius turtus ir kita. Tikėta, kad šventieji ežerai ir upės kasmet reikalauja aukų. Prie alkų buvo aukojama įvairių daiktų, pinigų (juos metė į vandenį).

-alkakalnis; -šventoji giria; -šventosios girios; -šventasis miškas; -šventieji miškeliai; -šventosios upės; -šventieji šaltiniai

L: V. Vaitkevičius Senosios Lietuvos šventvietės: Žemaitija Vilnius 1998.

1344